2015-09-26 11:09
ačiū, kad klausi, nelabai kaip sekas. Labai daug šiais metais teko dirbti protu ir kompu, tai sustingo kūnas labai. |Išvažiavau į Birštoną porai dienų, bet nieko aš ten nepailsėjau, tik bindzinėjau kaip be dūšios. Nuobodu man buvo ir liūdna. Grįžus vėl į darbą, bet susirgau bronchitu. Nors ėjau pora dienų dar į darbą, bet vis tiek teko imt biuletenį, nes kosėti teko įsikibus į sieną. Tai dabar gaivaliojuos. Jau tokios depresyvios mintys, tokia nevykėlė jaučiuos. Gal čia ta ir fizinė savijauta lemia tokias mintis, o gal nuovargis, o gal depre vis kaišioja liežuvį ir šaipos. Baimė tokia apėmus dėl ateities, dėl to, kad amžinai nuovargis kankina, liūdesys, o turi eiti, daryti, dirbti. Vakar tik apie mirtį kaip palengvėjimą mąsčiau ir norą pasislėpti nuo gyvenimo. Bet...į žemę gyvas nesulįsi, nuodėmė taip mąstyti, galiu taip ir prisišaukti kokį vėžį dar priedo, o tada vis tiek turėsiu gyventi. Suveikia, matyt, tas prakeiktas ir šventas gyvybės instinktas, kad žmogus, nors ir žinodamas, kad nieko gero nebus, bet vis tiek kovoja už gyvenimą. Taigi kol nėra tokių ligų beviltiškų, neturiu teisės inkšti. Vakar radau tokią knygą, gražiai išleista, paspalvinta rdquo;Kaip įveikti liūdesįrdquo;, tai tokia visai nieko, nei per daug filosofijų, nei per primityvi. Surašyta, ką daryti, kad būtų energijos ir norų daugiau. Nuo vartojimo vaistus iki tai či ir t. t. Na, šiaip jau tai..nėra nieko ko nežinočiau, ale kai paskaitai, kad galima tą ar aną, tai griebies už kokios vilties:)) Užsirašiau kitą savaitę į jogos treniruotes. Jaučiu, kaip nuo ilgo sėdėjimo sustingo kūnas, kaip energija tarsi viduj sustingo.Ir dar sau pasižadėjau kasdien po valandą vaikščioti lauke, nepaisant kad nėra jėgų, laiko ir noro. Vakar per jėgą parke vaikščiojau. Iš pradžių tokia net susikūprinusi, atrodo,nėra jėgų net pečius atlenkti, ir atrodo nėr jėgų iki va to medžio dar nueiti, bet šalia buvo mano mylimas vyras, tai sako-einam einam dar iki ten, na, o kai grįžom, tai jaučiaus tvirtesnė, smagesnė.Parke jaunimas buvo surengęs sporto šventę, tai tas klegesys jaunimo kažkaip irgi įkvėpė.Šiandien tvarkausi spintą, lyginu, dėliojuos, ką vilkėsiu šį rudenį, žiemą. Dar susiradau tokią prancūzišką dietą:)) Na, parašyta, kad po 10 dienų labai pagerėja savijauta:))) Ir toj knygoj rašo, kad reikia depresuojantiems valgyti žuvies, kalakutienos, bananų..Tai šiandien pietums iškepiau lašišos. Na, va, visai neblogai gyvenu:))Kartkartėm taip pasirodo:))) Bet šiaip tai nelabai. Tokia apsmurgus, išsigandus, nenorinti žmonių, skauda kūną ir dūšią. Na, bet čia ištižimas, valios stoka ir rūkas ant sielos akių, kai išsiryškinę kontūrai tik baimių, nevilčių, skausmų, o tai, kas gera, gražu, uždengta, nugesintom spalvom paslėpta. Kas jas paryškins, jei ne pati.
