Vis bandau pasigydyti tuo, ką turiu savyje. Turiu įdomų darbą, kuris šiuo metu mane vimdo, bet neatstoja – turi jį daryti, antraip, išlėksi iš darbo ir turėsi jau išties pateisinamą priežastį depresijai. Šią savaitę darbas man užlipo ant uodegos, o tai kol kas dar veiksmingas būdas priversti pasikrutinti. Pasikrutinau, išlindo rezultatai, kurie it balzamas apgydė pasaulio suvokimo receptorius. Ir ką gi? Pirmą kartą per n metų laukiu Kalėdų, tos šventės, kurios nemėgsta papuolę depresijos glėbin.
Prieš kelias dienas vaikščiojau svetimos šalies dideliame mieste, belaukiančiame Kalėdų. Gal man tik pasirodė, bet jie ten laukia kiek kitaip – tikriau nei mes. Ne vien papuošalais ir Kalėdinėm nuolaidom. Žmonės kitokie. Stovėjau senamiesty, klausiausi dieduko su gitara aplink skleidžiamų bliuzų bei rokenrolų, rūkiau, ir... trepsėjau į taktą. Ir taip gera paliko, kad aš tokia pati, kaip ir visi tame mieste – mokanti pasidžiaugti šia minute ir laukimu šventės, kuri tuoj tuoj ateis. Gal dar viskas bus gerai?
O kaip jums gaunasi gyventi? Ar nebijote Kalėdų?
