2015-06-21 17:06
Žinot,mano mielosios,visi alkoholikai vienodi,visi jie vaidina erelius ir aukština save,tačiau retas kuris prisipažįsta alkoholiku esąs.Vienas dalykas yra gerai jokiu būdu jiems nenusileisti ir bandyti nusodinėti,nors tam reikia daug ne tik vidinių jėgų ir yra be galo sunku,bet kartais bent juos užtildo.Esu jau sakiusi,kad išeiti ir palikti juos reikia laiku,kiekvienam tas laikas yra savas,paskui tikrai bus beveik neįmanoma, nes gal tikrai truks ir valios,bet trūks ir jėgų. Na,kartais pagalvoji:kodėl turiu išeiti,jeigu čia viskas padaryta mano rankomis,jeigu aplinkui viskas taip brangu ir sukurta tavo prakaitu...bet didelė dalis yra sukurta mūsų abiejų.Ką daryti,jeigu visą tai suardžius,nukentėsiu ne aš viena, šitai skaudžiai palies mano artimuosius,jiems sunku bus tai įsivaizduoti,nes jie randa čia jaukumą ir įdilę,čia juos traukia,ir tas žmogus jiems yra daug brangesnis už mane,to jie iš manęs išmoko. Visos bjaurasties jie niekada nemato,nes tuo metu jiems yra uždrausta čia kelti kojos...Turbūt sunku mane suprasti ir komentuoti, bet toks kartais sudėtingas tampa gyvenimas iš didelės meilės ir visiško nebuvimo egoizmo/ tikrai ne savigarbos,jos turiu užtektinai/.Ką siūlau?Nieko,nes pati nieko neturiu, nes visa mano kova buvo beprasmė ir niekuom netikiu.Aš paprasčiausiai dabar pradėjau mokytis tokioje situacijoje gyventi,kaip galima mažiau kenkiant sau,o jam vis sakau,kad aš žinau tu jau nepasikeisi,todėl kažką turiu keisti aš.Štai tiek pasakiau ramiai,bet taip norisi užrikti...