Matyt ligos įvaro žmogui poreikį filosofuoti, nes susirgus kažkodėl pasikeičia santykiai su kasdienybe. Gal ji nustoja džiuginti, gal darosi sudėtinga prisitaikyti prie rutinos - nežinau. Pasiskaičiau pastarąjį puslapį - visi mes vis apie kažką, ganėtinai abstraktūs. Taip ramiau, nereikia draskyti savo skaudulių, bet ir gyvybės mažiau. Na Violla parašo kartais kaip laikosi katinas:)
Gal pradėsiu rašyti Šančių kronikas. Šiandien pavalgiau vakarykščių barščių ir vakarop trauksiu į moterų klubelį, kuris veikia jau bent trejetą metų mūsų keturių moteriškių pastangomis. Mums sekasi neiškrikti, pasiseks ir tau, Violla