2015-11-08 19:11
kaip grazu.dabar as parasysiu savo kurybos eilerasti***
Išdžiuvusiom grublėtom rankom
Ji tyliai glosto mano galvą,
Iš mylinčių pavargusių akių
Ištrykšta ašara eilinį kartą.
Jos liūdnas ir beprasmis žvilgsnis,
Sužadinantis sieloj neramumą,
Giliai įsismelkia į mano širdį.
Jos žvilgsnis pilnas atlaidumo...
Pabalusiom, išblyškusiomis lūpom
Ji mano kaktą švelniai pabučiuoja.
Nuo didžio rūpesčio ir meilės man
Seniai Jos veidą raukšlės išvagojo.
Seniai Jinai praradusi tikėjimą manim
Ir mano siela nuodėmių pritvinkusia.
Seniai Jinai nešiojas vinį po širdim,
Bet Ji bučiuoja mano kaktą prie manęs palinkusi.
Paskui mane eini per ugnį basomis,
Ir pasigrobus mano ranką trauki į save.
Aš spjaunu ir trenkiu į Tavo veidą,
Bet Tu pamynus išdidumą vis gelbėji mane.
Ant kelių puolu prieš Tave šiandieną,
Aš Tavo nusidėjusi, pilka tarnaitė.
Ar leisi dar kada ant Tavo kelių
Išsiverkti. Ar pameni kaip būdavo kadaise?
Kas Tau širdin įdėjo viltį ir kantrumą,
Kas pasodino Tavyje tą gėrį ir švelnumą.
Aš nusidėjus. Ir Tavo veidą raukšlės išvagojo,
O Tu vis verkdama man kaktą pabučiuoji...