2015-02-25 14:02
na, sakykim, žmogus egoistiškas, na, jis ir yra savimi:)) jis tiesiog TOKS. matau tokių daugybę, jie patenkinti savimi.ir viskas okey.manau, kad ego kevalas reikalingas kovoje už būvį..nieko doro, kai yra ištižimas ir tik meilė kitam, kitam, kitam..vis Reikia, vis aš padarysiu, juk tai pareiga, atsakomybė, aš to tikrai noriu..bet žmogaus jėgos ribotos.dažnai matau žmones pavargusius ir liūdnus, nusistekenusius ne dėl ego, bet dėl nuovargio elementaraus, dėl kovos dėl duonos kąsnio šeimai.o tada žmogelis nori nenori ima ir savęs gailėtis, ir galvoti-už ką man, kodėl taip, štai anai vėjavaikei taip gerai sekas be jokių pastangų, tik moka prasisukti gerai gudrumu.visokių tų teorijų gyvenimo:)) meilė-baimė-ką renkies ir pan.)) tačiau, manau, kad vyksta elementari gamtos atranka-stiprieji gyvena, silpnieji palūžta ar į paribį pasitraukia.arba būk liūtu ir apsigink, o jei esi drugelis-mokėk keisk spalvas, kad pritaptųm prie akmens, pasislėptum taip, kai paukštis skris pro šalį....visokių yra, voskių reikia.reikia sugebėti save ir ne liūtą esantį priimti, ir save tokį mylėti netgi, o ne gailėti ir norėti to, ko neduota dėl vienokių ar kitokių priežasčių.sako, charakteris lemia likimą...juk vieni gimsta jau aktyvūs, stiprios nervų sistemos, kiti jau iš vaikystės svajokliai, siekiantys idealų, ir genetiškai nulemta silnesnė sveikata.na, o tokiems sunkoka išsilaikyti ir mater, ir dvasią gražią ir stiprią išsaugoti.su daug kuo tiesiog reikia susitaikyti, ramiai pažiūrėti, yra kaip yra...
