2015-03-18 15:03
Na ka reikia ir man bruksteleti cia. Kaip ir daugelis cia sedinciu esu hipochondrikas ir lyg siol kenciu nuo ligu baimes. Kiekvienas menkas skausmelis ar temperaturos pokytis man asocijuojasi su veziu, kartais pagalvoju kad nebegaliu taip gyventi, bet vel stveriuos rankom i gyvenima ir gyvenu toliau. Savo nuotaiku kaita galeciau ivardinti kaip sinusoide- buna gerai ir buna blogai, net iki panikos priepoliu, tiesa panikos priepoliu jau puse metu neturejau, bet baime vistiek mane uzvaldo. Visa beda ta kad pas mane ant kuno yra lipomu-kitaip vadinamu gerybiniu riebaliniu augliuku, kuriuos as labai greitai sureiksminau ir niekaip negaliu saves itikinti kad tai nieko blogo, nors net onkologas pasake kad tai nieko baisaus ir gyvybei pavojaus tikrai nera ir jie niekada nesupiktybeja. Daugiau nei puse metu as kankinaus panikoj ir dabar tik pradedu atsigauti, nors kai tik pagalvoju apie tai, man ima svaigti galva, atsiranda sirdies permusimai. Per tas problemas man rdquo;nuvaziavordquo; darbas i apacia, tapau daug uzdaresnis. Pastaruoju metu pastebejau kad ir mano broliui taip pradejo darytis, nes jam daktarai rado plauciuose randeli nuo adatos(jam kazkada trauke vandeni is plauciu) jis taip pat susireiksmino ir jam pradejo rdquo;stogas vaziuotirdquo; as pastebejau kad nebutini jokie medikamentai jei nori pilnai pasveikti- mes su broliu nuolatos bendraujam apie simptomus ir apie sias problemas ir pastebejau kad viskas taisosi i gera puse. Brolis jau 90% nieko nebesureiksmina ir priepoliai jau beveik nebepasireiskia, nebent isgirstam ka nors per ziniasklaida ( maestro Kernagio mirtis) tada uzvaldo toks bejegiskumo ir baimes jausmas kai pagalvoji kad tokie itakingi ir galingi zmones nesugeba issigelbeti nuo vezio, tai ka tokiem paprastiem zmonem reiketu daryti kaip mes- jauciu jokiu sansu nebebutu. Zodziu tokios mintys vel smukdo i hipochondrija. Pradzioje as atsimenu daug domejausi apie ivairias ligas internete ir beveik visu ligu simptomus sugebejau pritaikyti sau-buvo labai baisu, as mintyse persirgau daugeliu vezio formu. Kai dariaus kraujo tyrima bijojau atsakymo nes galvojau kad man liaukemija, kai dare plauciu nuotrauka galvojau kad man gali buti plauciu vezys, net budavo kad pradedavau dusti,jei valydamas dantis netycia prarydavau dantu pastos ir pradedavo tampyti as galvodavau kad man gerklu vezys, buvo pora menesiu kai as galvojau kad turiu augli smegenyse ir man net pradedavo mausti pakausi, savaite laiko galvojau kad man kepenu ceroze, viena diena ant tuoletinio popieriais radau kraujo (kogero isipjoviau) tai galvojau kad man tiesiosios zarnos vezys, buvau net Hodzkino limfoma sau isiteiges i galva. Bet kas idomiausia, visi daryti tyrimai rode puikius rezultatus ir gyditojai tiesiog nezinojo kas su manim darosi ir ko as ieskau, o as netikejau tyrimais ir galvojau kad medikai man nesako tiesos o tik seimos nariams pasako.Tada pradejau reiksminti paprasciausias detales- atvaziuoju pas tevus ir ziuriu jie sedi nuliude, is karto pagalvojau kad jie kazka nuo manes slepia, bet kai pasisnekejau su jeis jie man is karto pasake kad jei man kas butu jie nesedetu rankas sudeje, patikejau tuom tik tada kai brolis pradejo sau ligu ieskoti. As nerealiai noriu pilnai pabegti nuo viso to, nes jauciu gyvenimo kokybes skirtuma koks buvo pries metus ir koks dabar.
