2015-05-06 13:05
Sunku patarti. Nežinau. Aš mečiau vaistus.Atsibodo juodai. Jaučiu, kad sąmonė šviesėja.Kartais reikia tiesiog prakęsti tuos kritimo lūžius.Aš tai kalbuos tada su geriausia drauge. Ji supranta, kad ne spręsti reikia su manim, už mane, bet tiesiog padėti prakentėti, o pamažu atsirutulioja ir išvados..bent jau aš matau, kad nieko gero man neduoda lankymasis pas gydytojus, tik dar labiau lyg tampu psichologiškai nuo jų priklausoma, tampu tikra ligone.Kelis kartus teko imti biuleteni, kai rodės-numiriau, bet stengiuos dabar iki to neprieiti. Visgi reikia ieškoti priežasčių, kas veda į neviltį. Klausytis savęs labai. Manau, kad pačiai tai reik daryti, aišku, įsiklausant į kitus, bet ne aklai klausant.Nes vienam taip, kitam-kitaip..Jei labai silpna, tai reik savęs neprivartauti-leisti paliūdėti, būti bejėgei. Jei nerimauju-einu dirbti fiziškai. stengiuos dirbą ir poilsį derinti. Ir svarbiausia-ant nieko nepykti. Net ant savęs. Atleisti sau ir kitam.Ir pernelyg nesiknaisioti tik savy ir savo behėgystėj. Stengtis su kitais žmonėm bendrauti. Su linksmesniais kartais pravartu, kad timptelėtų aukštyn. Bandyti savy sužadinti meilę dievui, gyvenimui, žmonėms, gamtai.pačiu sunkiausiu momentu matau išeitį tik šią, bent man tiko-kalbėtis, guostis, nebijoti išsakyti savo klejonių.Bet čia jau tik draugui gali...