2015-12-18 05:12
Labas, šnekatės, vadinas:)) Ramas su Slimu lyg vienas žmogus čia atrodo:)) kas man gražu iš Jūsų-kad esat nuoširdūs, be pykčio nei ant savęs, nei ant kitų. Aš tai, kai depresija, tai pykstu-kad aš nemoku gyventi, kad kažkas yra netaip gyvenime, nerimauju, ieškau savy priežasčių, dėl ko man taip, ką turiu daryti kitaip. Ir, aišku, bebandydama kažką keisti, prisikuriu naujų bėdų:)))mane gelbsti darbas. Kai padarau daug, gerai,pasidžiaugiu darbo rezultatu, lyg užpildau dieną ir nesijaučiu bevertė. Na, bent žinau, kad užsidirbu sau algą, kad nereikia jaustis kažkam skolingai, esu įsitraukus į visuomenę. Tiesiog to reikia ir tiek. Ir truputį darau tai, kas yra mano dūšiai miela. Geras klasikos koncertas, gamta, šuo ir katinas, skanus maistas šeimai, tvarkingi namai, truputis dvasinės literatūros, graži laida per tv, gera knyga-tai padeda gyventi, pajusti gyvenimo prasmę.O kažkam pasakotis savo bėdas, juolab darbe, nėra gerai, tai anksčiau ar vėliau atsisuka. Tai jau tada geriau su kažkuo virtualiai kalbėtis-taip saugiau, nepatinka-išėjai ir tiek.Geriau kalbėtis su psichologu.Apie dvasinius sunkius išgyvenimus geriau tegu žino tik artimiausias žmogus, šeima.Nors labai labai sunku, bet geriau išsaugoti orumą. Mes gyvenam atseit šaunuolių visuomenėje, tad bet koks silpnesnis bus anksčiau ar vėliau pastumtas. Nors tie šaunuoliai dažnai patys slepias po kaukėm. Bet yra kaip yra, daug ko mums nepakeisti, tenka tik faktus konstatuoti:))Ir prisitaikyti. Surasti savo erdves, savo žmones, savo veiklas. nereikia bijoti ir vaistų, jei tik jie padeda, nes kartais būna, kad žmogui nesigamina ten tam tikros medžiagos smegenyse, tad reikia lyg papildo.Ir nieko čia tragiško. Ėjimas pas psichiatrą ar psichologą man neatrodo kažkokia gėda ar pan. Sena atgyvena galvoti apie tai kaip kažką negero, na, bet irgi, kadangi žinom šį požiūrį, tai juo girtis darbe pvz nereikia:))Manau, kad jautresni žmonės tiesiog pervargsta nuo šiuolaikinio gyvenimo, nuo skubėjimo, nuo išorinio bruzdesio, nuo nesaugumo jausmo, nuo visų tų mobiliakų ir t.t. retas kuris dabar neturi nerimo ar depresinių nuotaikų. Laimingi tie, kurie radę savo tikrąją vietą gyvenime, turi mėgstamą veiklą, darbą, kuris jam labiausiai tinka, kurių nervų sistema iš prigimties stipri. O kartais žmoguje gyvena lyg ilgesys kitokio gyvenimo, bet jis negali to realizuoti ir tada blaškos lyg, pradeda ardytis nervai, psichika. Tada arba randa kažkokias išeitis, arba tieiog prisitaiko ir randa prasmę tame, kur yra pats dabar. Na, pafilosofavau mat nuo pat ryto:)) geros dienos ir neliūdėkit, visi turi bėdų, visiem nesaldu, tik kiti gal to nerodo arba suranda savy išminties pasidžiaugti tuo, kas yra Dabar.
