2015-09-09 19:09
Aš nežinau, tiesiog padiskutuokime, bet man rodos, kad ašaros yra rsquo;proginėsrsquo; ir kelių modifikacijų. Gal-intencijų, ai, nežinau...Aš rašiau apie skausmo, sunkumo, nevilties ašaras. Būtent, jų nereikėtų vengti ar gėdytis. Čia ne aš sakau, čia sako rytų medicina ir jau pripažįsta mūsų rsquo;pažengęrsquo; psichologai bei psichoterapeutai. O apie džiaugsmo ašaras neturiu vienareikšmiškos nuomonės. Aišku,taip išreiškiamos emocijos. Bet nežinau nežinau...kliūva man tos, pvz, karūnuotų gražuolių ašaros. Man kažkaip asocijuojasi su didybės manija. Pasiduodu, kritikuokite, taisykite mane. Man buvo toks atvejis, kai dalyvavau mokslinėje konferencijoje ir ten paskaitą skaitė mano sūnus, buvo pilna angliakalbių, po paskaitos jis puikiai atsakinėjo į jų užduotus klausimus su šypsena, davė interviu žurnalistam. Tuo metu lyg ir sukuteno paširdžius... Bet tuoj pat susigėdau... Ko?- klausiau save. Mamyte, suskydai?.. Nuo to laiko, uždėjau lyg programą ir pan. atvejais, griežtai sau to neleidžiu. Man tai-nesantūru.
Va, rytoj einu į laidotuves, mano miestely įvyko tragedija, girtas vairuotojas nukirto priešpriešais važiavusią mašiną, kur žuvo doras,kultūringas žmogus. Jį gerai pažinojau. Va, ten, tai žinau, prisižliumsiu, pamačius raudančią žmoną... Čia - man taip natūralu, ir nemanau stengtis būti rsquo;kaip uolarsquo;, sauganti išdažytas akis...