Toksokarozė

Etiologija. Dažniausiai toksokarozę sukelia migruojančios Toxocara canis, T. cati ir T. mystax lervos.

Patogenezė. Toksokaros parazituoja šunų, kačių, vilkų, lapių plonojoje žarnoje ir skrandyje. Žmogus užsikrečia alimentiniu būdu. Plonojoje žarnoje iš kiaušinių išsirita lervos, kurios pro žarnos sieną patenka į kraują ir migruoja į kepenis, širdį, plaučius, smegenis, akis. Patekusios į organus, lervos sukelia eozinofilinį granulominį uždegimą. Vėliau jos inkapsuliuojasi ir suyra. Žmogaus organizme toksokaros gali gyventi kelerius metus. Dažniausiai serga vaikai ir jauni žmonės. Toksokarozei būdingi lėtiniai plaučių pažeidimo simptomai (lėtinė eozinofilinė pneumonija, bronchų obstrukcijos sindromas), eozinofilija kraujyje, hepatomegalija, karščiavimas. Plaučių rentgenogramose gali būti matoma dauginių židinių (darinių), apsuptų matinio stiklo vaizdo zonos.
Diagnostika. Toksokarozė patvirtinama aptikus lervų biopsinėje medžiagoje. Tačiau praktiškai šis metodas naudojamas labai retai. Toksokarozės diagnozė grindžiama tipiškais klinikiniais simptomais ir teigiama serologine reakcija su toksokarų antigenu. Ūminės toksoplazmozės parazitemijos stadijos atveju, tokosplazmas galima aptikti kraujyje arba likvore PGR metodu.
Gydymas. Toksokarozė gydoma geriamuoju albendazoliu (po 400 mg 2 kartus per parą 5–7 dienas). Alternatyvus vaistas – geriamasis mebendazolis (po 100–200 mg/kg per 2 kartus 5 dienas). Prognozė. Ligos prognozė gera.

Klinikinė pulmonologija, ketvirtasis papildytas leidimas / parengta vadovaujant Edvardui Danilai

Vilnius: UAB „Vaistų žinios“, 2015 m. – 989 p.