Dar vieną vėžio tipą galima gydyti sėkmingiau

Ligos simptomai gali būti patys įvairiausi ir priklauso nuo naviko dydžio ir lokalizacijos. Tai apetito ar tuštinimosi pakitimai, skausmas, pykinimas, sunkumo jausmas skrandyje ir t.t. „70 proc. atvejų GIST aptinkamas skrandyje, 20 proc. - plonosiose žarnose, mažiau nei 10 proc. - stemplėje. Gana dažnai navikas kraujuoja, todėl liga gali pasireikšti kraujavimu iš virškinamojo trakto, kuriam būdingos juodos kaip derva išmatos arba vėmimas į kavos tirščius panašiu turiniu", - aiškina dr. R.Jančiauskienė.

 Svarbi ankstyva diagnostika

GIST klinika dažnai būna besimptomė, todėl ir diagnostika yra gana sudėtinga. Neretai navikas aptinkamas atsitiktinai operacijos metu arba atliekant gastroskopiją ar kitus, ne šiai ligai diagnozuoti skirtus, tyrimus. „Beje, kartais GIST navikas labai panašus į gerybinius auglius, ir, kol nebuvo įdiegti sudėtingi imunohistocheminiai tyrimai, net ir paėmus gabalėlį naviko, buvo diagnozuojama lygiųjų raumenų mioma (leiomioma), t.y. gerybinė liga", - pažymi dr. R.Jančiauskienė.

Pagrindinis tyrimas, norint nustatyti ligą, yra endoskopinis, t.y. kai lanksčiu endoskopu apžiūrimos dažniausios GIST lokalizacijos - stemplė, skrandis. GIST diagnozė visada patvirtinama histologiniu tyrimu. „Tam tikrų diagnostikos problemų yra, nes ši liga gali būti diagnozuojama tik dideliuose centruose, kur atliekamas minėtasis imunohistocheminis tyrimas, t.y., specialiais dažais dažant gabalėlį naviko, nustatomas specifinis ligos žymuo CD117. Jis būdingas 95 proc. GIST navikų. Visi kiti tyrimai yra panašūs, kaip ir sergant kitomis onkologinėmis ligomis. Tai - pilvo echoskopija ar kompiuterinė tomografija (KT), krūtinės ląstos rentgenograma ar KT. Šie tyrimai parodo, kiek yra išplitęs navikas", - sako dr. R.Jančiauskienė.

{banner-24}

Pagrindinis GIST gydymas - operacija. Kuo anksčiau nustatomas GIST, tuo geresnė prognozė.

 Rizikos grupių įvertinimas

Dažnai, atlikus operaciją, pacientai išleidžiami į namus, ir jų stebėjimas po operacijos būna nepakankamas. O GIST linkęs recidyvuoti. Visi GIST navikai yra potencialiai piktybiniai ir gali metastazuoti.

„Svarbiausi potencialaus piktybiškumo kriterijai - naviko dydis ir mitozių (besidalijančių ląstelių skaičius regėjimo lauke (žiūrint pro mikroskopą) skaičius,  taip pat naviko lokalizacija, jo histologinis tipas, geno mutacija", - sako Vilniaus universiteto Onkologijos instituto (VUOI) onkologė-chemoterapeutė Janina Strimaitienė.

GIST navikai grupuojami į keturias grupes: labai mažos, mažos, vidutinės ir didelės rizikos. Neseniai įrodyta, kad rizikos veiksnys yra ir naviko vieta. Literatūros duomenimis, žarnyno GIST navikas yra pavojingesnis negu skrandžio. „Todėl yra nuomonių, kad, taikant tuos pačius kriterijus - naviko dydį ir mitozių skaičių, skrandžio ir žarnyno GIST riziką reikėtų vertinti atskirai, ir žarnyno GIST turėtų būti gydomas agresyviau", - teigia medikė. Anot J.Strimaitienės, pavojingiausi vidutinės ir didelės rizikos GIST navikai, kurie yra kandidatai pooperaciniam (adjuvantiniam) gydymui.

„GIST naviko riziką įvertinti labai svarbu, nes tik taip galime užkirsti kelią ligai atsinaujinti ar progresuoti. Be to, yra žmonių, kurie, geriau pasijautę po operacijos, nustoja savimi rūpintis, nesilanko pas gydytoją. Dėl to gydytojas pacientui privalo išsamiai išaiškinti apie ligos atsinaujinimo grėsmę, stebėjimo ir lankymosi pas gydytoją laiku svarbą", - pažymi J.Strimaitienė.

 Pacientų stebėjimas po operacijos

Literatūros duomenimis, didelės rizikos grupės GIST sergantiems pacientams ligos atsinaujinimo rizika siekia 80-90 proc., mažos - 0-8 proc. Jeigu atlikta radikali operacija, visiškai pavyko pašalinti naviką, išgyvenamumo vidurkis - 66 mėn. Jei operacija neradikali, liko naviko ląstelių - išgyvenamumo vidurkis 22 mėn. Pusei visų grupių ligonių per penkerius metus po operacijos liga atsinaujina (didelės rizikos grupės ligoniams liga dažniausiai atsinaujina per 2-3 m.). Dažniausios ligos atsinaujinimo vietos - kepenys, pilvaplėvė, limfmazgiai ir t.t. Visa tai žinant, VUL Santariškių klinikų Onkologijos chemoterapijos skyriaus vedėjos onkologės chemoterapeutės dr. Birutės Brasiūnienės teigimu, itin aktuali tampa ligonio stebėsena po operacijos. Ligonį, kuriam diagnozuota GIST (kai liga nėra dar išplitusi), stebi gydytojas specialistas. Konsultacijos metu vertinama klinikinė informacija (ar neatsirado naujų simptomų, pvz., skausmo, svorio kritimo, geltos ir t.t.) ir atliekami radiologiniai, endoskopiniai tyrimai. Endoskopiniai tyrimai rekomenduojami atsižvelgiant į pirminę naviko vietą ir ligonio nusiskundimus. Radiologiniai tyrimai, KT ir/arba magnetinis rezonansas (MRT) turi būti atliekami periodiškai, nors tikslių stebėjimo intervalų nėra nustatyta.

„Pagal ESMO (Europos onkologų chemoterapeutų draugijos) rekomendacijas, radiologiniai tyrimai vidutinės ir didelės rizikos ligoniams rekomenduojami kas 3-4 mėn. pirmus 3 metus po operacijos ir vėliau kas 6 mėn. penkerius metus, o mažos rizikos ligoniams kas 6 mėn. penkerius metus. Pagrindinis principas, kad po operacijos ligonis turi periodiškai lankytis pas gydytoją specialistą, šis, įvertinęs visus parametrus, rekomenduos tinkamą stebėjimo taktiką (ir specifinį gydymą, jeigu jo reikės). Tik taip galima laiku pastebėti ligos atsinaujinimą, skirti specifines gydymo rekomendacijas ir pailginti ligonio išgyvenamumą", - stebėsenos aktualumą pabrėžia medikė. Be to, anot dr. B. Brasiūnienės, svarbu pažymėti, kad šiandien GIST sergantiems ligoniams, kuriems ligos atsinaujinimo rizika vidutinė ir didėlė, rekomenduojamas specifinis gydymas biologiniais vaistais, kuris padeda užbėgti už akių ligos plitimui.

 Efektyvus gydymas po operacijos

Šių metų birželio mėnesį Bazelyje (Šveicarijoje) buvo paskelbti naujo klinikinio tyrimo, kuris vertino adjuvantinio (t.y. papildomai po operacijos skiriamo) gydymo imatinibu rezultatus. 54 mėnesius trukusiame tyrime dalyvavo 400 pacientų. Placebo poveikis šio tyrimo metu netirtas. Pirminis tyrimo tikslas - ištirti naviko atsinaujinimo riziką per penkerius metus po 12 mėn. ir 36 mėn. gydymo vaistu trukmės. Antrasis tikslas - įvertinti bendrus išgyvenamumo rodiklius ir vaisto saugumą. Tyrimo rezultatai skelbia, kad penkerių metų bendras išgyvenamumas tarp pacientų, kurie vaisto vartojo 36 mėn., buvo 92 proc., palyginti su tais, kurie vaisto vartojo 12 mėn. - jų bendras penkerių metų išgyvenamumas siekė 82 proc. Rekomenduojama gydymo imatinibu trukmė - 3 metai.