Lėtinis miofascinis kaklo skausmas (M 54.2; M 79.8) R 52.0; R 52.1

Etiopatogenezė. Stuburą supantys kaklo raumenys atlieka apsauginę funkciją ir visuomet linkę spazmuoti bei sukelti skausmą, kai žalingas veiksnys paveikia stuburo judesio segmento (SJS) struktūras. Padidėjęs raumens tonusas yra normali refleksinė reakcija, kuri, baigus veikti žalingam veiksniui, pamažu išnyksta. Tačiau kartais padidėjęs paravertebralinių raumenų tonusas, jų polinkis spazmuoti, o kartu ir skausmas išlieka ilgai bei tampa lėtinio skausmo būkle. Kiekvienas kaklo judesys sukelia ar stiprina skausmą, raumenys vis labiau spazmuoja. Tai riboja kaklo judesius, sukelia nejudrumą. Kokia šio reiškinio priežastis ir atsiradimo mechanizmas dar nevisiškai aišku. Pasiūlytos įvairios teorijos, įskaitant biocheminius raumenų metabolizmo defektus, oksigenacijos problemas.

Klinika. Skausmas – pagrindinis požymis. Jis būna kaklo ir gali išplisti į pečius, rankas ar galvą. Skausmas apibūdinamas kaip gilus, maudžiantis, bet gali pasireikšti ir kaip deginantis, aštrus. Miofasciniai skausmingi taškai (trigger points) gali tapti atskirais skausmo generatoriais ir skausmo pobūdį priartinti prie šaknelinio (šaudančio) skausmo. Kiti simptomai: depresija, nerimo sutrikimai, potrauminis streso sindromas, sutrikęs miegas, riboti kaklo judesiai, sumažėjęs aktyvumas. Tiriant ligonį, neurologinės simptomatikos paprastai nenustatoma. Palpuojant dažnai nustatomi skausmingi kaklo, pečių juostos raumenų trigeriniai taškai, sukeliantys skausmą ir kitus ligos simptomus.

Diagnostika. Ligos diagnostika remiasi anamneze – buvusiu ūminio kaklo skausmo epizodu, kuris pamažu perėjo į nuolatinį skausmą, bei skausmingų taškų, galinčių produkuoti ar pastiprinti skausmą, nustatymu raumenyse. Todėl raumenų palpacija yra labai svarbus diagnostinis metodas. Jokie kiti diagnostikos metodai (KT, MRT, ENMG) tiesiogiai skausmo priežasties gali ir neparodyti, tačiau, tiriant stuburą, gali būti degeneracinių pokyčių, raumenų inervacijos sutrikimų.

Gydymas. Dar nežinomas toks analgetikas, kuris visiškai išgydytų skausmą ir raumens spazmus. Paprastai skiriama miorelaksanto tolperisono, esant simpatinės nervų sistemos aktyvumo požymių – tizanidino bei benzodiazepinų. Pastarieji ramina bei atpalaiduoja raumenis. Manualinė terapija paprastai gana efektyvi, bet ji turi būti tausojanti. Anestetikų injekcija į trigerinius taškus taikoma dažnai gana sėkmingai. Tas pats poveikis esti ir atliekant akupunktūrą į trigerinius taškus. Kai kur pasaulyje pakankamai efektyviai taikomos ir botulino toksino injekcijos į trigerinius taškus. Esant miofasciniam skausmui TENS neretai sukelia laikiną efektą. Aktyvi fizinė terapija, kineziterapija – taip pat labai svarbios sudėtinės gydymo dalys. Kadangi stresas – tiesioginis veiksnys, neretai sukeliantis raumens spazmą ir skausmą, streso valdymo būdai (pvz., relaksacija, biologinis grįžtamasis ryšys) labai svarbūs gydant lėtinį miofascinį kaklo skausmą. Jie gydo ir kitus afektinius sutrikimus: depresiją, nerimą, miego sutrikimą. Jei skausmas, nepaisant gydymo, išlieka, ligonis siunčiamas į skausmo kliniką (centrą) kompleksiniam gydymui.

 

Klinikinė neurologija. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas/ Budrys V. – Vilnius: UAB „Vaistų žinios“, 2009. - 990 p.

Skaitomiausi straipsniai

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai