2015-11-23 13:11
na taip, skaitau ir randu savo bėdas.mano mama įvarė mnan daug kompleksų gyvenime, kurie dabar labai labai trukdo.žalojo kaip turi būti ir dabar to niekaip negaliu iškuopti.bet...nors nejaučiu didelės meilės susitikti su mama, bet...aš ant jos nebepykstu ir nekaltinu.taip buvo ir tiek.nes ji, matyt, turėjo savo gilių žaizdų, jai, matyt, irgi daug kas gyvenime mesisekė, buvo skaudulių, kažkur reikėjo jai, matyt, išsilieti.tad, stengiuos ją suprasti ir tiek.ir jau nebejaučiu jai blogų jausmų.o pati aš jau suaugus ir pati turiu susidoroti su man įgrūstais kompleksais. tiesiog nėra švelnumo, mielo nuoširdaus kontakto ir nėra.na, ką padaryti.taip jau yra..reikia atleisti ir tiek, o toliau žeminti irgi neleisti..tiesiog didinti atstumą gal, atsiriboti.bet kas būtina, tai būtina padaryti -jei bėda-pagelbėti.paskambinu, pasiteirauju, pakviečiu atvažiuoti, pati nuvažiuoju.stengiuos jos neužerzinti kokia savo nuomone ir pan.žinau, kad visgi ji mama, kad visgi augino, glostė, glaudė, rūpinosi, o kad turėjo kažkokių psichologinių problemų, kurių nežinojo, kaip išspręsti, na, juk ir aš dabar jų turiu ir irgi ne visada esu išmintinga. tad gal reiktų pakantumo, atlaidumo.pyktis žaloja pykstantįjį.tėvai yra tėvai, kokie jie bebūtų netobuli ar klystantys yra tėvai ir turi taip pat ir daug gėrio savy.gal į tai reiktų atkreipti dėmesį irgi.ne tik į tai, kas blogai..paieškoti tėvuose to, už ką galima būtų mylėti.
