Visuotine literatura

[dv]

Aš tavo toliais apkurtus
Ir tavo dangum apakus,
Spalvotus rytmečio burtus
Renku lyg šukes nuo tako.

Slepiu įkaitusioj saujoj,
Migdau lyg nakties drugelį
Ant mūsų vilties pusiaujo,
Ant mūsų bevardžio kelio.

Šiandieną daugiau neduota.
Daugiau negu šis stebuklas -
Viltis, kurtumu žieduota,
Erdvė, aklumu atbukus.
/D.Čepkauskaitė/

[zuikis]

oj,gal kaip nors perskaitysite eilėraštį:)

[zuikis]

BEPROČIO ŠOKIS

štai prasideda bepročio šokis:
Abiem rankom smūgis į langą.
O, pasauli, sustok ir juokis
Ir klausykis, kaip stiklas žvanga.

Penktas aukštas - visai neaukštas,
O ten sukas žemė - žemai,
O danguj lekia linijos laužtos:
Ima šokti kreivi namai.

O jam skrenda rankos ir kojos,
O nuo bufeto tyška stiklai.
Spinduliai kaip žaibai šakojas
Ir į sieną muša aklai.

Rėmuos ima peizažai žviegti:
Net Van Goghui daros baugu.
Ritmas pradeda kambarį pliekti
Nesustojančiu botagu.

Visas butas žvengia ir žvanga.
Apačioj apmirus minia.BEPROČIO ŠOKIS

štai prasideda bepročio šokis:
Abiem rankom smūgis į langą.
O, pasauli, sustok ir juokis
Ir klausykis, kaip stiklas žvanga.

Penktas aukštas - visai neaukštas,
O ten sukas žemė - žemai,
O danguj lekia linijos laužtos:
Ima šokti kreivi namai.

O jam skrenda rankos ir kojos,
O nuo bufeto tyška stiklai.
Spinduliai kaip žaibai šakojas
Ir į sieną muša aklai.

Rėmuos ima peizažai žviegti:
Net Van Goghui daros baugu.
Ritmas pradeda kambarį pliekti
Nesustojančiu botagu.

Visas butas žvengia ir žvanga.
Apačioj apmirus minia.
O dabar - kaip akmuo pro langą,
Pamėginkit pagaut mane.

Henrikas Radauskas

O dabar - kaip akmuo pro langą,
Pamėginkit pagaut mane

[Leta]

Mes trokštame tik miegoti,
sapnuoti,
tai netikra, ne,
tai apgaulė,
kad atėjome amžinai gyventi šioj žemėj.

Pavasario žolei priklauso
mūs širdys,
jos ir vėl žaliuos,
jų žiedlapiai išsiskleis…

Tada mes prilygsime rožių kerui,
kuris išskleidžia žiedus,
o po to šie nuvysta.

/Senovės indėnų poezija/

[Leta]

Neurotikas laiko, kad jis turi teisę į ypatingą dėmesį, subtilumą, pagarbą. Ir tai tik dalis didesnių visaapimančių reikalavimų. Visi jo poreikiai, kuriuos sukelia jo vidiniai draudimai, baimės, konfliktai ir sprendimai, turi būti tenkinami arba bent jau gerbiami. Dar daugiau. Visa, ką jis jaučia, galvoja ar daro, turi neturėti blogų pasekmių. Taigi jam nebūtina pripažinti (arba kokiam tai laipsnyje spręsti() savo problemas. NE JO TAI REIKALAS -UŽSIIMINĖTI SAVO PROBLEMOMIS, TAI KITŲ REIKALAS SEKTI, KAD NEUTOTIKO NEVARGINTŲ JO PROBLEMOS
Tokiu būdu, norai ar poreikiai, šiaip kaip tokie pilnai suprantami , virsta reikalavimais. Dėl tokios transformacijos, jų nepaisymą ar neišpildymą neurotikas priima kaip neteisingą frustraciją, užgauliojimą, už kurį galima teisėtai įsižeisti
Pagal K. Horney
(Nors apie tai čia nekalbama, bet pagal nutylėjimą suprantama, kad visa tai yra irracionalu)

[a]

Jurka siulo gera aparata , gal kas pirksit?:)

[r]

Netikros meilės forma, kuri nereta ir paprastai išgyvenama (o dažniausiai aprašoma filmuose ir romanuose) kaip rdquo;didžiojirdquo;, yra rdquo;stabmeldiška meilėrdquo;. Žmogus negali kūrybiškai atskleisti savo galių, todėl nejaučia savo tapatumo, savo rdquo;aiškumordquo;, jis linkęs rdquo;sudievintirdquo; mylimą asmenį. Jis svetimas savo paties galioms, todėl projektuoja jas į mylimą žmogų, kurį ima garbinti kaip sumnum bonum, kaip tikrąją meilę, tikrąją šviesą, tikrąjį džiaugsmą. Šiuo atveju jis išsižada savo jėgos jausmo, praranda save savo mylimajame užuot atradęs save. Kadangi paprastai joks asmuo negali ilgą laiką gyventi pagal jos (arba jo) stabmeldiško dievinimo lūkesčius, neišvengiamai ateina nusivylimas, tada kaip vaisto reikia kito stabo, kartais tai pasidaro uždaras ratas. Šiam stabmeldiškos meilės atvejui būdinga nepaprastai stipri ir staigi meilės pradžia. Tokia sudievinančioji meilė dažnai suprantama kaip tikroji, didžioji meilė, bet kadangi sprendžiama pagal jausmų stiprumą ir gilumą, tai iš tikrųjų tik parodo dievinančiojo alkį ir neviltį. Reikia turėti galvoje, kad kartais tokie du žmonės ima dievinti vienas kitą, ir kraštutiniais atvejais tai virsta folie a deux.

Erich Fromm

[Leta]

aušros vartai
markučių liepynas
rasų panteonas irgi užupio miglos
už belmonto irgi
liūdesio liūdesio liūdesio liūdesio
amžino liūdesio gatvės
aušros vartai
markučių liepynas
rasų panteonas irgi užupio miglos
už belmonto irgi
liūdesio liūdesio liūdesio liūdesio
amžino liūdesio gatvės
V.Skripka

[Leta]

Mielieji, parašykit ką nors gražaus. Na kad viena akis verktų o kita juoktųsi. Saulėtų krantų pasigedo širdis...

[r]

Jau nėra dievų, kuriuos galėtume pasikviesti sau į pagalbą. Didžiosios pasaulio religijos kenčia nuo vis didėjančio išsekimo, nes gelbstinti dievybė išnyko iš miškų, upių, kalnų ir gyvūnų, o dievas-žmogus dingo pasąmonės pasaulio požemiuose. Mes apgaudinėjame save, kad jie slapta tebeegzistuoja tarp mūsų praeities reliktų. Mūsų dabartinį gyvenimą valdo Proto deivė - didžiausia ir tragiškiausia iliuzija. Mes įtikinėjam save, kad, pasitelkę protą, rdquo;nugalėjome gamtąrdquo;.

C.G. Jung