2015-05-08 22:05
Taigi, su ta laisve taip ir yra. Kai esi laisvas, tai atsakai pats uz tai, kas su tavim darosi. O kai nelaisvas, tai atsakomybe uz isgyvenimus tenka ligai. Nors as nenorejau pripazinti man pripazintos ligos, vis delto bijojau likti be jos. Viena uzejus pora is naujuju draugu rado ant stalo vaistus ir sako - davai geriau ismetam, jei galima. Ismetem, o kai jie isejo as prie siuksliu dezes kone maldas kalbejau, bijojau, kas bus, jei kartais vis delto prireiks. Ir tada jau pati paskambinau jiems, kad bijau. Mes labai ilgai kalbejomes apie zmones, apie laisve, atsakomybe, idomu buvo, tarsi jie sakytu ta, ka as pati zinojau, tik nemokejau sau pasakyti iki galo. Ir anksciau, dar pries kokius keturis menesius klausimas apie viena plius viena ir du galimus atsakymus mane butu i nevilti ivares ir as manau buciau sukus galva, kuriuo atsakymu tiketi ir kas as tokia, kad nezinau tokiu paprastu dalyku. O dabar as tik matau, kad pasaulis istabesnis, negu maniau ir nuo to, kad as nesuku sau galvos, kuris atsakymas turetu man labiau patikti, nieko nesidaro. Tiesiog kazkaip gyva viduje nuo to. Teoriskai tai man visus taskus ant i sustate ta Franklio knyga Zmogus iesko prasmes. Labai patarciau paskaityti. labanakt