2015-05-21 17:05
Įtariu, jog Roberta rašo apie tai, ko reikalauja budizmas – apie neprisirišimą (prie žmonių, vietos, daiktų, etc.), kaip vieną iš būtinų sąlygų dvasinei ramybei surasti ir išsaugoti. Logiškai mąstant tai teisinga, tačiau, deja, vargiai pasiekiama. Ypač jei kalbam apie prisirišimą prie žmonių, o prie jų mes prisirišam labiausiai. Ir ne tik prisirišam, bet iš jų sulipdom save tartum atskirą pasaulį, kuris su laiku ima neišvengiamai trupėti ar net griūti, nes žmonės, deja, miršta arba šiaip suvisam išeina. Kas lieka iš mūsų pasaulio, kai nuo jo atskyla kontinento dydžio gabalas? Retorinis klausimas... Lengviau yra tiems, kurių pasaulis labiau fragmentuotas. Kaip su tuo susitaikyti ir toliau gyventi? Su tuo neįmanoma susitaikyti, tačiau su laiku galima pamiršti. Atmintis yra dylantis daiktas. Ir ačiū Dievui. Kaip, iki atmintis dar nesudilo, neįpulti į depresiją? Norėčiau žinoti, bet nežinau. Turiu namie vėžiu sergantį kontinentą...