2015-06-04 19:06
„Kažkada seniai seniai, bet ne taip labai seniai rašiau apie tai, Kad laimingi gali būti tie, kieno maži poreikiai.“ (Laisvūnė)
Na... Kažkodėl šiuo klausimu užėjo noras padainuoti.
Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko... Teoriškai teisingas teiginys, bet šią dainą kažkodėl mėgsta, dažniausiai, muzikalūs intelektualai, linkę į alkoholį arba kiek kompaktiškesnius narkotikus. Man ji ne prie širdies. Kol kas...
Kitos klasikinės dainelės nuotrupos tai mano paraidinis vertimas iš rusų: jeigu neturite šuns, jo nenunuodys kaimynas, ir t.t., ir pan., o galiausiai – jeigu jūs negyvenat, tai neteks ir numirt (tikiuosi, jog pamenat tokią dainelę iš filmo?). Žodžiai apie tą patį – jei neturi, tai ir neprarasi, t.y. neteks pergyventi dėl praradimo. Gaunasi, jog neverta gyventi, nes antraip praradimų neišvengsi.
Suprantu, jog prakalbote apie turėjimą nebūtinų daiktų/įpročių, kurie prie mūsų prilimpa dėl to, jog gyvename juos puoselėjančioje visuomenėje. Galima, aišku, nuo šio pasaulio atsiriboti kokiame vienkiemyje, nieko nežinoti apie Vanish bei Binladeną ir dainuoti vakarais tik liaudiškas (t.y. civilizacijos neapgadintas) dainas. Kaip antai – į bažnyčią tik važiuota, ... šimtą kartų išbučiuota. Stop! Net ir folklore tūno mūsų poreikius formuojanti programa, o šiuo atveju – kad vyras turi būti turtingas ir mylintis (kaip meksikiečių seriale...).
Taigi, poreikius mums diktuoja visuomenė, kurioje mes gyvename, ir tik vienetams pavyksta be pasekmių nepaklusti šiam diktatui. O kad perdėti poreikiai yra kenksmingi dvasinei ramybei, aš sutinku. Tai akivaizdu. Nuo Vanish ir Binladeno atsiriboti dar būtų nesunku. O ką jeigu neturi mylinčio ir turtingo vyro arba turi, o jis susirgo vėžiu? Klausimėlis...