2015-08-30 10:08
Kartais man atrodo, kad aš su ta savo depresija taip įsikyrėjau savo vyrui, kad...baisu. Kartą aš jam sakiau: rdquo;Kodėl, kai tu mane matai labai sutrikusią ir kai tai akivaizdu, žiūrint iš šalies, tu manęs neraminirdquo;. Jis atsakė, kad raminant žmogų, esant tokiai būsenai, jis padarys blogiau man, nes ta situacija dar labiau užsifiksuos smegenyse ir esant tai pačiai aplinkybei, bus tas pats ar dar blogiau. Taigi, jo nuomone,(t.y teisinga nuomone) geriau apsimesti, kad jis nemato, o man po truputį praeina.
Kai ateina periodas, kad nieko nenoriu daryti,tik gulėti lovoje, jis padaro kas būtiniausia. O man sako - neprievartauk savo organizmo ir per prievartą nesikelk, o tą buvimą lovoje - paversk pramoga sau: skaityk, gerk kavą lovoje (jis tuo pasirūpina), atneša telefoną į lovą ir pataria paskambinti kam nors. Visa tai galiu sau leisti tik išeiginėmis dienomis. Jis stengiasi suprasti mane, o dėl to man kartais dar blogiau morališkai, kad vyras apie mane turi tupinėti. Ir taip jau 11 metų. Bet vis tiek aš jam negaliu visko pasakyti, kas toje galvelėje darosi. Man gėda. Kartais aš šiame forume daugiau pasakau, negu savo artimam žmogui.