2015-06-03 15:06
uzbegu cia tik pasiguosti paskiatyti ir jusu gyvenimus...nes dazniausiai jauciuosi tokiam dugne, net jeigu jis ir negeria...po paskutiniojo karto as visai atsalau, nebegaliu net mylet jo kaip mylejau...akyse stovi girtas....ziuarus, agresyvus, o pries save matau mylinti, gera, linksma zmogu kuri myliu...bet rankos nebekyla jam net padeti daugiau...nebeduodu tableciu, nebeprasau eiti pas gydytojus...tiesiog egzistuoju.Pabundu einu i darba, pareinu - einu i lova.Toks ir gyvenimas.Naktimis sapnuoju ji girta, padegta nama, sudauzytus langus, sapnuojas jog as iseinu is proto ir einu gyvent i gatve...Tokie kosmarai mano galvoje kad nebemoku gyventi normalaus gyvenimo.Nebesidraskau kaip pirmais kartais kai jis uzgerdavo. Bandziau zudytis kelis kartus, jis nuveze i ligonine susiuvo man rankas, sakiau jog jis mane i kapus nuvarys, jog myliu ir noriu normalaus gyvenimo, nepadejo...Supratau jog turiu nebereguliuoti jo gyvenimo, tiesiog gyventi...bet gyventi nemoku, tik egzistuoti, nesinori net sypsotis, nesinori svajoti. Turim uz keliu menesiu atostogu vaziuoti i egzotine kelione. bijau, nebenoriu, kas jei uzgers ten, kur as ji surasiu svetimam kraste, jei kas apvos, uzmus, jei kur pasiklys, as gi nesulaikysiu jo nuo gerimo, prolanga issoktu jei neleisciau gerti.Va ir vestuviu planai buvo planuoti...tik bijau apie juos ir pagalvoti dabar...bijau net jam pasakyti jog turbut nebera tikslo....zinau, jis vel uzgers, as gyvenu diena is dienos skaiciuodama minutes, analizuodamam kodel ir kas ji paskatina taip elgtis...Taciau esu ejege...ir kartais noriu lekti i pasaulio krasta