2015-09-16 05:09
Skaitau aš čia apie žmonių bėdas-dvasines, psichines, pati turėjau ir turiu tų bėdų.Tai labai skaudu. Pati išbandžiau visko-vaistų, daktarų. Ir matau-kaip retas kuris atsitiesia. Ypač jei tai gilūs pažeidimai -dvasinės žaizdos, psichika išsikreipus. Kai kam padeda vaistai. jei nepadėtų-jų iš viso nebūtų. Man vaistai nepadėjo, ir psichologai nelabai.Padėjo geri žmonės-draugai ar svetimi visai. Buvo, kas kaip tik pakenkė. Nes, matyt, neįsivaizduoja, į kokią juodumą galima įklimpti ir kiek reik vidinių pastangų ir žinojimo , kad iš to sugebėtum išeiti. Sako, žmogus liūdi liūdi, sakykim, dėl tam tikrų įvykių gyvenime, dėl nemalonių patirčių, žiaurių atsitikimų ir paskui jau taip įsirašo semegenyse, ilgainiui atsiranda pokyčiai net ląstelių lygmenyje. Ir organizmui tarsi narkotiko vėl reikia to liųūdesio ir skausmo. Žmogus protu lyg suvokia, kad tai negerai, bet jo smegenys, ląstelės jau nori maitintis neigiamom emocijom, skausmu,liūdesiu. Žmogus kalba vienaip, o iš esmės jau nori kitaip-likti tame liūdesyje, jis jau netiki kitaip būsiant ir tai tampa lyg užuovėja. Jis jau net ir nenori keisti, nes ši būsena tampa saugi, žinoma. Tik vienetai išdrįsta keisti iš esmės. Tam reikia drąsos ir valios, nes tapus kitokiu jau bus kitaip ir tai nesaugu, nežinoma. Tie dalykai ne tik su depresija, tai ir su kitu gyvenimo būdu. Žmogus bijo nežinomybės. Jei visad smegenys ar ląstelės nori to skausmo ir liūdesio, nesąmoningai žmogus vis pritrauks situaciojas, žmones, kur skaudins, bus liūdna. Būna žmonės, kuriems vis kartojasi ir kartojasi ta pati gyvenimo situacija, vis nesiseka ir nesiseka.Nes iš tikro jam to reikia. Jis tarsi savanoriškai tai priima ir traukia į save. Turėtume perlaužti kažką mastyme, smegenyse. bet tai lb sunku, jei tai jau tiesiog įsigėrę į žmogų. keisti požiūrį.Pvz padaryti tai, ko visad bijai. Nuo ko kyla panika, nerimas-į tai eiti. Tiesiog tos senos patirtys, įsitikinimas turi būti pakeisti. Tam reikia drąsos, noro, valios, kantrybės ir didelio švwelnumo ir meilės sau.laukti stebuklo nelabai patikima, turi pats daryti. Todėl gydant depresiją aš labiau pasitikiu , sakykim, žmogaus apsisprendimu ir valia, drąsa, negu atsidavimu daktarams. Labiausiai gali padėti įvairios dvasinės praktikos-bažnyčia , tikėjimas, dvasinio ugdymo įvaiūs būreliai, knygos. Kur moko kitaip pažiūrėti į viską, keistis, išmokti save mylėti ir kitus, priimti pasaulį kaip draugišką vietą. Be galo sunku.Bet jei yra kažkur užrašyta, kad esu vertesnė nei būti depresijoje, tai reikia keisti, keisti...Egoizmas...nežinau, sergantys depresija dažnai tokie jaučisasi, nes juk ir tegalvoji-ak, ar man šiandien geriau, ar galėsiu dirbti, ar dar neateina panika, pakrikimas. Bet vargu ar tai tikras egoizmas, nemanau.Bet taip jaučiamės-kalti, kažką imantys iš kitų, našta kažkam. Kažkas parašė , kad padėjo Gyvenimo meno kursai. Iš tikro-ten moko ir kito požoūrio, ir fizinių pokyčių atliekant kvėpavimo pratimus ir t. t. Kažkam gal padėtų bažnyčia, kažkam gal kokia protinga knyga ar žmogus-asmenybė ar draugas paprastas. Už kažko reikia užsikabinti, kas išmuštų iš įprasto, jau įsigraužusio mąstymo, liūdesio. Ir patys turim drįsti pabandyti kitaip gyventi, su kartais visai kitu požiūriu į pasaulį. Gyvenimas trumpas, kodėl nepabandžius imti ir pažiūrėti-o kas yra už mano įpratos nuomonės, mąstymo, buvimo.
