2015-10-02 09:10
Kiek metų Jums taip? Aš taip kankinausi beveik 5, buvo ir gėdos, ir kaltės, ir ko tik nori ir nenori, ir kiek geriau, ir blogiau, porą kartų per tuos metus ėmiau biuletenį porai savaičių, nes jau nebegalėjau nieko. O šiaip stengiaus būti kaip visi, nors dažnai neištverdavau, siela ardėsi ne į dvi, o į 15 dalių:) Bet, žinokit, kad ir iš to išlipama. O tas laikas, dabar galvoju, labai gerai parodė, kokie yra mano draugai, namiškiai, labai atsisijojo, kur grūdai, o kur pelai, kas lėkė į krūmus nuo manęs liūdnos, kas tiesė ranką ir ėjo kartu, šliaužė kartu. Per tą laiką ieškodama išeities, su daug kuo susipažinau, daug ką išbandžiau, perskaičiau, suprantu kitus labiau, tapau išmintingesnė, taip kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera.Tik va tuos labai sunkius momentus, kai negali tverti, kažkaip prakentėti, oi, kaip sunku. Atrodo, eini iš proto, krenti į bedugnę, kabinies už šiaudo, o būna, kad kas iš to ir pasijuokia, ir tą šiaudą atima. Nu bet ką padarysi. Nepasiduokit, Leta, Marija ir visi depresikai:) Mes-unikalūs, stiprūs, nes ir tokiomis sąlygomis sugebame išlikti žmonėmis, atlikti darbus, rūpintis šeimomis ir kitais žmonėmis. Mes pakeliame gerokai daugiau, mums tai duota kaip išbandymas. Bet taip kentėti visą gyvenimą tai nereiktų, kažkaip ropškimės, lipkim, ieškokim, eikim, kad atsivertų ir kitas požiūris, kad įgautume kvėpavimą ir tos pamokos, gautos sunkiu metu, mums pasitarnautų kuriant kitokį gyvenimą-linksmesnį, lengvesnį, nes mes to tikrai verti. Aišku, kad verti, o kodėl gi ne?
