gabija
Pranešimai: 203

2015-11-18 07:11

Galima mylėti ir būti gerai,bet iki tam tikros ribos , kol nepažeidžiamas Jūsų pačios orumas.Tai liečia tiek vaikus , tiek vyrą , tiek darbą.Jei per daug apie visus šokinėsi , bus priimta kaip privaloma Jūsų pareiga su tuo apsipras , bus reikalaujama dar daugiau.Kas mokykloje labiausiai buvo engiami?Tai tyleniai, geruoliai.Žmogus vis tik lieka gamtos dalis-banda, kur yra vadas ir pavaldiniai.Čia mes toli nenuėjome.
Todėl jei žmogus pats savęs nemyli, moteris tik patarnauja vyruiir vaikams , o neišreikalauja iš jų to paties tampa neįdomia, užguita verge,kuri visada privalo padaryti, tai ką darė vakar ir toliau dar daugiau.Darbe irgi tie patys dėsniai.
Aš dirbau po direktorės turinčios toje pat valstybinėje įstaigoje 30 metų stažą.Na neprisiverčiau jai batų bučiuoti.Du metus kentėjau aš ir mano premijos,tik kai išeidinėjau bandė kalbinti pasilikti.Kita atėjo žymiai šustresnė, bet pasiardžius gavo nusileisti,nes nenorėjo prarasti geros algos.
Taigi nenoriu suprasti Jūsų noro būti labai gera darbe.Velniam to reikia.Kiek biudžetinė įstaiga , jei Jus įvertins pridės pinigų-50Lt , tai bus dėl tik kompensacija suėstų nervų vaistams atstatyti

Roberta
Pranešimai: 721

2015-11-17 09:11

dDar kart1 pereskaičiau jus Gabija.Gerai rašot. Gyvenimą reik priimti išdidžiai. O aš jau save padariau vargšele tokia. Neturiu jėgų pasipriešinti blogiui. Bet juk reikia. Žinai, man dažnai atrodo, kad vien tik blogis aplink, kad labai nesaugu, kad žmonės pikti, nelinki iš tikro gero. Dirbtinės šypsenos, o už nugaros špyga. Iš tikro aš norėčiau būti gera, mylinti, švelni, jautri-tokia ir esu, bet privalau būti ir karė, kovotoja, deja. Mokėti pastovėti už save. Nes yra daug blogio. Ir niekur nuo to nepabėgsi.Šiandien sekmadienis, tad stengiuos kuo daugiau turėti gerų emocijų, kad atsikvėpčiau, kad ryt būčiau stipresnė.

gabija
Pranešimai: 203

2015-11-16 09:11

Aš dažnai girdžiu apie įgytą gyvenimo prasmę ir naujas spalvas po vėžio gydymo.Nežinau , gal tai žiniasklaidos triukas kitus padrąsinti.Nė velnio nėra tokių jausmų, planų net mėnesiui.Na jei man kas pasakytų-tu išgijai ,gal būt .Dabar gi nežinai kada baigsis remisija.Nueini eilinį kartą pasitikrinti ir ...
Jaučiuosi kaip medžiojamas žvėris, kai nežinau kada pasigirs šūvis.Man sako , kad visi nežino ,kada kas nutiks.Sutinku, bet aš žinau koks baisus tas gydymas , kuris paguldo į lovą 5 mėnesiams ir du iš jų pastoviai prie lovos stovi vonelė , nes nežinai kada vemsi ir ar spėsi nueiti .Jei bus antras kartas , pasikartos ir trečias,kurio jau organizmas nebeatlaikys, nes stoja širdis, inkstai.Jei žinočiau , kad žūsių avarijoje,tikrai ramiau gyvenčiau.
Mano palinkėjimas džiaugtis gyvenimu, kol sveikos.
Nesidaryti problemų iš menkniekių, kaip apkalbos ar pavydas darbe.Tai buvo ir bus visais laikais, visuose kolektyvuose , visuose darbuose , su visais viršininkais.O mes esam vienintelės čia ir dabar.Ir gyvenimas mūsų vienintelis ir nepakartojams.Tai Jums reikia džiaugtis tuo ką turite. Einant pasivaikščioti nereikia galvoti kiek dar kartų eisi tuo taku,ar pamatysi anukus ir kokie jie bus.
Likimo vingių nežinojimas žmogui yra didelė dovana
Todėl stenkitės nesinervinti dėl smulkmenų, būkit sau ir kitiems gražios, mylėkit save čia ir dabar.
Neatidėkit to ateičiai.Ir dar noriu Jūsų paprašyti, minimum kartą per metus , nors ir nieko nejaučiat nueiti pas ginekologą.Mane tam kartui išgelbėjo tai , kad ėjau kas pusmetį, nes gėriau hormonus.
Aš dabar vakarais paminu treniruoklį ir pusvalandį pasilankstau.Jaučiu , kad su kiekviena diena sanariai geriau juda.Na lilia reik manyt persistengė.Aš nelankiau jogos studijos , nes po darbo dar reikia iš miesto važiuoti į kaimą kur gyvenu, tai laiko nelieka,bet stengiuosi daryti kaip aprašyta.Svarbu nepersitemti, kadangi lilia manau neturi asmeninio Madonos trenerio, tai taip negerai buvo.
Kaip Lilia jaučiatės Londone ar neėda namų nostalgija?

lilia
Pranešimai: 9

2015-11-15 16:11

aš londone lankiai joga kaip madona panašiai, tai pradžioje negalėjau paeiti

Roberta
Pranešimai: 721

2015-11-15 12:11

Turėjau eiti į vieną renginį, bet sutingau. Ir be manęs bus ten žmonių.Aš, nors nesergu vėžiu, bet...ta depresija dar rodo nagus ir ragus, bet man jokie vaistai nepadėjo, tai tik pati prisigalvoju sau prasmių, esmių ir darbų, pramogų. Ryt miegosiu, paskui tvarkysiuos ir važiuosim su dukra į kirpyklą, paskui eisim į gitaros vakarą. Parsinešiu nedidelį darbelį namo, bet labai jau nedidelį. Va, kelios valandos iki darbo pabaigos, paskui dar į tėvų susirinkimą dukros klasės. Labai geri mano vaikai, gerai mokos, tai nė bėdos. Suprantu, Gabija, Jus. Bet , galvoju, gal Jūsų liga privertė labiau pamatyti ir tai, kas gera gyvenime, pasidžiaugti, žinant, kad tarsi mirtis už nugaros kvėpuoja, gal žmogus labiau susitelkia. Pas mus labai rūkas, gyvenu aš VidurioLietuvoje. Eisiu vakare vaikščioti, to labai labai laukiu. Rute irgi padarau jogos kelis pratimus. Pora metų lankiau jogos užsiėmimus, buvau labai lanksti, bet va pusmetį mečiau, tai taip sukietėjau, kad oi. Labai man patinka joga, bet dabar, kai pastorėjau, tai nesmagu ir eiti ten tokiai storai:) Na, dar padarau kelis darbo darbus ir jau bus greit pabaiga. Kažkaip gale savaitės nori nenori pavargsti, nors aš jau pirmadienį buvau pavargus nuo tų begalinių rūpesčių.

Roberta
Pranešimai: 721

2015-11-15 05:11

Pasikalbėkime apie bile ką:)Apie vyrus ir darbus, vaikus, svorį, gerą nuotaiką, gražų ir blogą orą, dvasinius ieškojimus ir kančias, džiaugsmus ir nerimus.

Roberta
Pranešimai: 721

tarp mūsų-mergaičių ir moterų...

2015-11-15 05:11

tarp mūsų-mergaičių ir moterų...

Alge
Pranešimai: 45

2015-09-26 09:09

Taip, malonu kai tave prisimena, kai esi laukiama. Labai malonu ir džiugu žinoti, kad internetinėms bičiulėms gana neblogai sekasi. Gyvenimas-amžina kova. Ir ne tik su ligomis. Stiprybės! Kantrybės! Vilties! Meilės!

liuda
Pranešimai: 105

2015-09-24 18:09

Kad tik meilė gali išgelbėti Pasaulį, labai gražiai parodo šis trumpas vaizdelis... ;))
video.yahoo.com/video/play?vid=499508amp;fr=yvmtf
Gero vakaro visiems!

liuda
Pranešimai: 105

2015-09-24 18:09

Labutis, visiems. Čia mes, čia, niekur mes nedingę, tik trumpam atitrūkę. Bet kaip malonu, kai kas nors ima tavęs ir pasigenda. Iš tikrųjų argi daug žmogui reikia? Kartais pakanka bent truputėlio dėmesio, širdies šilumos... kad ir internetinės, bet vistiek malonu. Beje, su Gabija mes abi buvom susitikę Kaune. Ji nuostabi moteris, simpatiška, miela. Net ir nepagalvotum, kad kovoja su rimta liga. Ir labai džiūgu, kad pagaliau jinai traukiasi, kad vis daugiau atsiranda vilties galutinai pasveikti. To ir linkim tau visi, miela GABIJA.

Grįžti į

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: 5 ir 0 svečių