2015-09-19 11:09
Prieš gerą pusmetį netekau darbo.Gyvename trise:senutė Motina,vyras(kurio alga tik 700 Lt,o Mamytės pensija- vos 250 Lt).Sumokėję mokesčius- badavome.Prieš 3 mėn man pavyko įsidarbinti,bet darbo neteko vyras.Buvau vienintelė šeimos maitintoja.Šiandien mane atleido.Liko Mamos pensija,tie 250 Lt.Mes neišgyvensim,visur beviltiškai ieškome darbo,nors ir aš,ir vyras turime aukštojo mokslo baigimo diplomus,esame geri specialistai.Bet mums jau po 52 metus,o Mamai-77.Ji-buvusi mokytoja.Užsienyje reikia jaunų ir stiprių bemokslių-juodam darbui.Čia aš nieko nenoriu įžeisti,bet kam jiems-dailininkė ir inžinierius?O juk galėtume daug gero,gražaus-žmonėms padaryti:Mama dar rašo eilėraščius,mano paveikslus žmonės giria-ir nuostabų interjerą galėčiau suprojektuoti,ir rūbus,net kosmetikos salone galėčiau dirbti-tik...nereikalinga.Vyras-taip pat nereikalingas.Jam...52 metai.Liko vienintelė išeitis-savižudybė.Juk taip lengviau,negu kiekvieną dieną žiūrėti,kaip badauja tavo motina,ar laukti,kol iš nevilties prasigers vyras.Mirti visiems kartu.Baisi pasidarė mūsų valstybė.Matyt,tokia ir yra,natūralioji atranka.Tai net ne depresija.Tiesiog- reali išeitis.
