Jaunystės nuosprendis sau

Esame linkę manyti, kad jaunystė – pats laimingiausias ir nerūpestingiausias žmogaus gyvenimo tarpsnis, todėl atrodo neįtikėtina, kad vaikai gali būti apimti tokios nevilties ir taip kentėti, kad vietoj gyvenimo pasirinktų mirtį. „Vaikų ir jaunimo savižudybės Lietuvoje – rimta ir sudėtinga šio laikotarpio sveikatos problema“, – sako psichologė Eglė Žaronaitienė.
 

Kodėl vaikai žudosi?
Nėra tos vienintelės problemos, lemiančios savanorišką mirtį. Priežasčių, anot psichologės, skatinančių pakelti vaiką ranką prieš save, yra labai daug. Praleistos pamokos, sudėtinga meilės istorija, nesutarimai su namiškiais, bendravimo su jais stoka, bendraamžių patyčios, nesėkmės moksle, materialinis nepriteklius – daugiau negu pakankamai, kad paauglys pasijustų nelaimingas. „Žmogus nusižudo, kai aplink jį susitelkia begalė problemų, kurių jis nebepajėgia pats išnarplioti. Svarus rizikos veiksnys yra ir vaiko amžius. Rečiausiai žudosi maži vaikai, dažniausiai – 16–20 metų jaunuoliai. Paaugliai kitaip nei vyresnio amžiaus žmonės vertina gyvenimą“, – sako psichologė.
Mergaitės, kurių veiksmai būna demonstratyvesni, mėgina žudytis kelis kartus dažniau nei berniukai, tačiau berniukai 3–4 kartus dažniau nusižudo, jų veiksmai žudantis drastiškesni, todėl ir lemtingesni. Nedaug savižudžių savo gyvybės siūlą nutraukia ūmiai – iškilus konfliktui, didžiai susijaudinę ir pan. Absoliuti dauguma savižudžių rengiasi ilgai: svarstydami ir laukdami aplinkinių pagalbos. Net trečdalis bandžiusiųjų nusižudyti po pirmojo mėginimo žudytis, pamatę audringą tėvų reakciją, mėgina tai padaryti dar kartą. „Paaugliai nori, kad jų artimieji atkakliai pasistengtų ir įtikintų, kad jiems jie iš tiesų rūpi: „gulėsiu karste ir matysiu, kas ateis manęs apverkti“. Savižudybė gali būti pasirenkama ir kaip savotiška protesto forma, siekiant priversti tėvus padaryti kokių tai nuolaidų, pvz., negrįžti į namus naktimis. Tai asmenybės sutrikimai, kuriuos būtina gydyti “ , – dalijasi pastebėjimais specialistė.
Kam reikalingi vaikų psichologai?
Būtų idealu, jeigu vaikai ir paaugliai, iškilus problemai, pagalbos pirmiausia kreiptųsi į tėvus, o šie, suprasdami, kad jų vaikai sveiki, tik šiuo metu turi problemų, nuvestų juos pas specialistą. Deja, anot psichologės, tėvams nėra taip paprasta ryžtis ieškoti specialistų pagalbos net ir tuomet, kai probleminis vaiko elgesys seniai rodo, kad kažkas ne taip. Vieni mano, kad, laikui bėgant, problema išnyks savaime, kitiems sunku pripažinti, kad nebuvo idealūs tėvai, jeigu jų vaikams prireikė svetimų pagalbos. Neigiamai veikia ir aplinkinių požiūris – neva, štai kokia prasta jūsų situacija. „Nereikia manyti, kad pas psichologus lankosi tik silpni žmonės, o stiprieji susitvarko patys. Anaiptol, psichologinės problemos nėra žmogaus silpnumas. Vaikų problemos, nors ir kitokios, tačiau ne mažiau svarios nei suaugusiųjų, todėl negalima jų ignoruoti ir laukti, kol pačios išsispręs. Delsimas gali per brangiai kainuoti“, – perspėja psichologė.


Susvetimėję savieji
Tarpusavio santykiai – bene reikšmingiausias šeimos gyvenimo veiksnys, nuo kurių priklauso šeimos psichologinė situacija. Vaikams ypač svarbu jų tėvų požiūris į juos, todėl psichologinių santykių patenkinimas jiems daro itin didelę įtaką. Sunku pavadinti apleistu vaiką, kuris auga su abiem tėvais ir nepatiria materialinių sunkumų. Įprastas reiškinys – keliasdešimt litų už kartu nepraleistą savaitgalį, greitas visų problemų ar įvykių aptarimas telefonu – tokie šių dienų tėvų ir vaikų bendravimo ypatumai. Svetimėjantys santykiai šeimoje, anot psichologės, tampa globalia problema, kuriai gilėjant, daugėja ne materialiai, o socialiai apleistų vaikų. „Vaikai dažnai skundžiasi, kad jų tėvai rodo mažai dėmesio, nesidomi, o gal net nė nesupranta jų rūpesčių. Gėdijasi išsakyti tėvams juos varginančias problemas, o šie dėl laiko stokos nebeturi, o neretai ir nebemoka bendrauti su savo vaikais, – pasakoja psichologė. – Atvedę vaiką pas psichologą, tėvai mano, kad jis bus „pataisytas“, o jie, kaip ir iki tol, gyvens nuošalėje. Deja, tėvai patys turi įdėti dideles pastangas, kad pasikeistų visa sistema, t.y. šeima, nes tik tuomet bus išspręstos vaiko problemos.“
Bėdas padeda pamatyti žvilgsnis iš šalies
Psichologė sako, kad savižudybė nėra vien tik pagalbos šauksmas dėl užklupusių psichologinių problemų, tarkim, dėl patyčių ar nemokėjimo įsitvirtinti tarp bendraamžių. Neretai pasitaiko, kad žmogų savižudybės link pastūmėja psichikos sutrikimai, gili depresija. „Vaikas mato problemą, bet ji tokia gili, kad vienintelis sprendimas ją įveikti – nusižudyti: „mirtimi išspręsiu visas problemas ir niekam dėl to galvos neskaudės“. Taip nutinka todėl, kad streso metu itin susiaurėja mąstymas, – sako psichologė. – Nerimą, panikos būseną, irzlumą išgyvenančio paauglio nepavyks nuraminti pažadu, kad „viskas bus gerai“, tad geriau pradėti nerimauti nei numoti ranka. Be to, galbūt, jam reikalinga ne vien psichologinė pagalba, bet ir medikamentinis gydymas, padėsiantis užkirsti kelią savižudybei. Apsilankyti pas psichologą verta ir todėl, kad šis, žiūrėdamas iš šalies, padėtų jums pamatyti jūsų pačių bėdas.Tėvams dažnai atrodo normalu, kad, tapęs paaugliu, vaikas užsidaro savyje, nes nori būti suaugęs, todėl palieka jį ramybėje. Psichologui padedant, išsiaiškinama, kodėl vienišas, prislėgtas paauglys linkęs slėpti savo kančią, ima vengti žmonių, nesugeba palaikyti artimų ryšių su šeimos nariais ir draugais.“
Ketinimais reikėtų patikėti
Sukrečiančios nepilnamečių savižudybės jų artimiesiems visuomet būna netikėtos, tačiau vėliau paaiškėja, kad buvo požymių, iš kurių buvo galima pažinti artėjančią nelaimę. Neretai žmogus labai atvirai „transliuoja“ apie ketinimą išeiti iš gyvenimo: pasako, kad nebenori gyventi, parašo atsisveikinimo laišką. Nors tai nėra tiesioginis pagalbos prašymas, tačiau juo pasakoma apie tai, kas galvojama. Apie ketinimus nusižudyti įspėja ir vaiko emocinė būsena: nerimas, dirglumas, pyktis, ryškūs nuotaikos svyravimai, išsiblaškymas, pasyvumas, liūdesys. Dažnai sutrinka miegas ir apetitas. Susidomėjimas alkoholiu taip pat gali reikšti ne tik norą išmėginti suaugusiųjų malonumus. Tad, jei nėra kas išklauso, sulaiko nuo neteisingo impulso, padeda rasti kitą išeitį, savižudybės grėsmė tik didėja. „Svarbu suvokti, kad besiruošiantis nusižudyti vaikas labai nelaimingas, pasimetęs. Nesmerkite jo ir jokiu būdu nenaudokite emocinio šantažo, siekdami sužadinti kaltės jausmą. Atviras ir nuoširdus pokalbis – patikimiausias nuskausminimas“, – pataria psichologė.
Keliami per dideli reikalavimai
Kuris tėvas iš tiesų nenorėtų, kad jo atžala sėkmingai mokytųsi, vėliau sėkmingai išlaikytų egzaminus, įstotų į aukštąją mokyklą, turėtų gerai apmokamą darbą? Deja, vaikai neretai neįtelpa į tėvų nustatytus jų būsimo gyvenimo modelio rėmus. Perdėti reikalavimai, anot psichologės, vaikams daro neigiamą įtaką – primygtinį tėvų reikalavimą būti pirmųjų gretose vaikai neretai priima kaip jausmą, nuo kurio priklauso tėvų meilė. „Vaikas išgyvena dėl kiekvieno kontrolinio darbo pažymio, siekdamas bet kokia kaina patenkinti tėvų lūkesčius. Nuolat lydimas nerimo, nebesugeba pasitenkinti pasiekto tikslo vaisiais. Siekdamas viską padaryti tobulai ir nuolatos sau kartodamas, kad „yra tikras nevykėlis“, vaikas rizikuoja susirgti depresija, – perspėja psichologė. – Žmogaus gyvenimas turi riedėti tobulybės siekimo link, nebūtina koncentruotis ties galutiniu, aukščiausiu rezultatu, laikantis visų standartų.“
Patyčios tampa elgesio norma
Pasaulio sveikatos organizacija nuolat primena, kad Lietuvos vaikai pasaulyje pirmauja smurto, prievartos, priekabiavimo, prasivardžiavimo ir kt. atvejais. Tad, anot psichologės, nereikia stebėtis, kad, nuolat patirdami agresyvias psichines ir fizines bendraamžių atakas ir nesulaukdami suaugusiųjų pagalbos, paaugliai susimąsto apie savižudybę. „Patyčias patiria apie 60–70 proc. moksleivių, ir beveik tiek pat vaikų pripažįsta, kad ir patys yra pasityčioję iš savo bendraamžių, – dalijasi patirtimi psichologė. – Patyčios tampa priimtina vaikų elgesio norma. O, pvz., Švedijoje patyčias patiria tik apie 15 proc.vaikų. Amerikoje vaikų, kurie tyčiojosi iš silpnesnių, tėvams skiriamos piniginės nuobaudos.“
Nors šių dienų mokyklose mikroklimatas nėra itin geras, psichologė sako, jog pagirtina, kad jose vis dažniau kalbama apie patyčias. Ne tik tuomet, kai įvyksta su patyčiomis susijusios tragedijos, bet nuolat vykdomos patyčių prevencijos programos, kurių esmė – išmokyti vaikus atpažinti, pastebėti patyčias ir tinkamai į jas reaguoti.
„Vaikai turi išmokti reikšti savo jausmus, nes, nemokėdami jų išreikšti, nesugeba susidoroti su juos užplūdusiomis emocijomis. Turėdami įgūdžių, vaikai, susidūrę su sunkiomis jiems situacijomis, užuot smurtavę, pagalvos apie galimas pasekmes ir kitus elgesio būdus“, – įsitikinusi psichologė.

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

Laimonas
2013-04-24 08:20
(hooray)

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai