Tikslus smūgis į vėžio taikinį

Pereinama prie individualaus gydymo

Anksčiau vėžys buvo suvokiamas kaip auglys (navikas, piktybinis darinys), kurį išoperavus buvo pašalinama ligos priežastis, užkertamas kelias jai plisti. Tačiau pastaraisiais metais mokslininkai ir gydytojai į vėžio gydymą žiūri kompleksiškai, t.y. taiko kelis skirtingus gydymo būdus – operuoja, po to, jei reikia, skiria spindulinį gydymą ir chemoterapiją. Kai kuriems ligoniams skiriamas gydymas hormoniniais vaistais ar biologinė terapija.
Pasak Kauno medicinos universiteto Onkologijos klinikos vadovės prof. Elonos Juozaitytės, jau nuo seno buvo stengiamasi parinkti tinkamiausią gydymą pagal ligos simptomus, ligonio savijautą, atsižvelgiant į kitas ligas, kuriomis ligonis serga ir kt. Šiandien onkologai gerai žino, kad vėžys vėžiui nelygu – piktybinių ligų yra daug, kiekviena iš jų turi savo eigos, diagnostikos ir gydymo ypatumus. Norėdami numatyti tinkamiausią ir efektyviausią gydymo taktiką, jie analizuoja, kaip navikas gali kisti ateityje. Ką tai reiškia?
„Ligoniai, sergantys ta pačia onkologine liga, gali labai skirtis. Būna nevienoda jų naviko morfologinė struktūra, pažeistų limfmazgių skaičius, navikas turi plitimo į kitus organus ypatumus. Tad efektyviai gydyti galima tik gerai įvertinus visus ligonio naviko ypatumus, – gydymas tampa individualus. Kiekvieną ligonį gydyti individualiai leidžia pastarųjų metų molekulinės biologijos atradimai“, – pasakoja prof. E.Juozaitytė. Būtent nauji atradimai ir pasiekimai molekulinės biologijos srityje leido sukurti biologinę terapiją, kuri šiandien sėkmingai taikoma gydant vėžines ligas ir vadinama vienu iš revoliucinių atradimų medicinos srityje.
Per paskutinius dešimt metų buvo atrasta ir išsiaiškinta daugybė biologinių procesų, kurie sutrinka navike ir tokiu būdu skatina piktybinę jo elgseną: ląstelės augimą skatinančių faktorių prisijungimo prie receptorių, augimo signalų ląstelei perdavimo, genų transkripcijos kontrolės, ląstelės gyvavimo ciklo, ląstelės žūties (apoptozės), angiogenezės ir kt. sutrikimų. Visa tai buvo panaudota naujų biologinių vaistų, skirtų pataisyti tuos sutrikimus, sukūrimui ir ištyrimui gydant onkologines ligas. Skirtingos lokalizacijos vėžiui (krūties, žarnyno, plaučių ir t.t.) būdingi skirtingi biologiniai nukrypimai nuo normos. Kai kuriuos iš jų jau dabar galime nustatyti ir paskirti veiksmingą gydymą. Tam paimamas navikinio audinio mėginys, atliekant biopsiją arba panaudojant operacijos metu pašalintą naviką, ir ištiriamas dėl tam navikui būdingų genų mutacijų, receptorių ant ląstelės paviršiaus skaičiaus padidėjimo (raiškos) ir kt. Kaip pavyzdys gali būti krūties vėžys, kada tiriami hormonų ir HER2 receptoriai ir jei randama padidėjusi jų raiška, gali būti skiriama hormonoterapija ir/arba biologinė terapija monokloniniu antikūnu, blokuojančiu HER2 receptorius. Naujos biologinės terapijos esmė – labai selektyvus poveikis į tam tikrą biologinį taikinį, mažai toksiška, galima skirti ilgą laiką.
Tačiau tik nustačius tikslią diagnozę ir suradus taikinį, t.y. ištyrus naviko audinį, perpratus ligos plitimo procesus, tikslinga skirti biologinį vaistą. Paprastai šis gydymas tinka ne visiems ta pačia liga sergantiems.
 

Kas yra biologinė terapija?

Šiuo metu yra sukurta ir klinikinėje praktikoje naudojama daug įvairių biologinės terapijos vaistų, veikiančių pasirinktą taikinį. Jie dar vadinami taikinių terapija, nes, kaip anksčiau minėta, veikia tik tą ląstelę, kuri turi tą konkretų receptorių, t.y. navikinę ląstelę ir saugo sveikus audinius. „Ankstesnės ikibiologinės onkologijos laikais turėjome tik vaistų, kurie veikdavo visas greitai besidauginančias žmogaus organizmo ląsteles – ir blogas, ir geras, kurios reikalingos žmogaus organizmui“, – sako Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologijos departamento Chemoterapijos skyriaus vadovas dr. Alvydas Česas.
Žengdamas į priekį onkologijos mokslas atranda vis naujų būdų paveikti onkologinę ligą, tačiau kol kas itin stabilus išlieka chemoterapijos vaidmuo, dažniausiai biologinė terapija yra skiriama drauge su chemoterapija. Pasak prof. E.Juozaitytės, siekiant didinti gydymo efektyvumą ir mažinti toksiškumą, šiuolaikinis gydymas parenkamas ne tik pagal klinikines, bet ir pagal molekulines naviko charakteristikas. Todėl svarbu tinkamas paciento molekulinių naviko charakteristikų įvertinimas.
Taikant biologinę terapiją, vaistas veikia parinktą taikinį ir saugo sveikas ląsteles. Šis būdas gydytojams suteikė galimybę kiekvieną ligonį gydyti individualiai, ilgiau ir kokybiškiau. Dabar sergantieji vėžiu ilgiau išgyvena, nes biologinė terapija padidina chemoterapijos veiksmingumą. Onkologinė liga tampa lėtinė, ją galima saugiai kontroliuoti ir gydyti. „Antra vertus, biologinė terapija taip pat turi nemažai šalutinių poveikių, kurie išryškėja pacientą pradėjus gydyti arba gali pasireikšti po daugelio metų, pavyzdžiui, kardiotoksiškumas“, – sako prof. E.Juozaitytė.
 

Naviko angiogenezė

Kad suprastume biologinės terapijos esmę, turime žinoti, kas vyksta organizme iki ligos ir jos metu.
Žmogaus organizme kasdien vyksta milijardai ląstelių pokyčių. Tai normalus procesas, tačiau, kiekvieną kartą dalijantis ląstelei, kyla pavojus, kad ji taps piktybinė. Gali būti, kad mes visi turime gausybę ląstelių, iš kurių gali išaugti navikai, tačiau navikai susiformuoja ne kiekvienam. Kodėl?
Amerikiečių mokslininkas Judah Folkman 1971 m. padarė prielaidą, kad taip yra dėl to, kad navikams, kaip ir kitiems greitai besidauginantiems audiniams, reikia deguonies ir maisto. Neturintis nuosavos kraujagyslės arba viso kraujagyslių raizginio navikas gali išaugti tik iki 1–2 milimetrų skersmens. Jei aplink jį nesusiformuoja kraujotaka, toks navikas žūsta arba „užmiega“: jame ląstelių nedaugėja. Tačiau, jei šalia atsiranda kraujagyslė maitintoja ir nors nedidelė dalis ląstelių apsirūpina krauju, navikas ima augti kaip pašėlęs. Greitai augantys navikai 2 kartus padidėja per mėnesį, o lėtai augantys – per 6 mėnesius. Procesas, kurio metu nuo esamų kraujagyslių atsišakoja ir į naviką įauga kraujagyslė, vadinamas angiogeneze.
Prireikė 200 metų, kad mokslininkai suprastų, kas skatina šį procesą, ir sukurtų veiksmingą vaistą jam stabdyti.
 

Kaip veikia vaistas, blokuojantis naviko kraujotaką?

Tai baltymas, kuris atpažįsta tam tikrus kitus baltymus (receptorius) ir prie jų prisijungia. Receptorius, esantis ant vidinio kraujagyslių ir limfmazgių paviršiaus, veikia kaip antena, gaunanti signalą iš tam tikros organizmo srities ar naviko, kurio augimui ir vystymuisi trūksta maisto medžiagų ir deguonies, ir skatina kraujagysles atsišakoti ir įaugti į naviko vidų – būtent per jas į naviką patenka maisto medžiagų ir deguonies.
Kai tik vaistas prisijungia prie kraujagyslėje esančio signalus priimančio receptoriaus, jis užblokuoja vykstantį procesą, neleidžia kraujagyslei gauti signalų ir sustabdo naujų kraujagyslių įaugimą į naviką. Dėl to nedaugėja naviką maistu ir deguonimi aprūpinančių kraujagyslių, sunyksta mažos ką tik susiformavusios kraujagyslės, jau subrendusių kraujagyslių tinklas tampa normalus. Tuomet dėl šių priežasčių slopinama angiogenezė, navikas liaujasi augti, o į jį lengviau patenka vėžį gydantys chemoterapiniai vaistai. Kadangi naujų kraujagyslių įaugimas į naviką būdingas bet kokios lokalizacijos vėžiui, šiuo atveju nereikia papildomai tirti naviko ar jis turi tuos receptorius ant kraujagyslių paviršiaus, gydymas antiangiogeneziniais vaistais, t.y. slopinančiais naviko kraujotaką, yra efektyvus, nesvarbu koks jų skaičius. Šiuo metu gydymas angiogeneziniais vaistais gali būti taikomas krūties, žarnyno, plaučių ir inkstų vėžiui gydyti. Lietuvoje monokloninis antikūnas, slopinantis naviko angiogenezę, gali būti paskirtas tik sergant metastazavusiu žarnyno vėžiu.
 

Kai kurie biologinės terapijos pritaikymo pavyzdžiai

AntiHER2 biologinę terapiją tikslinga skirti tik toms vėžiu sergančioms ligonėms, kurioms nustatyta HER2 receptorių raiška. Šiuo tikslu atliekamas navikinio audinio tyrimas, kai ląstelių paviršiuje nustatomi HER2 receptoriai (mokslinėje literatūroje teigiama, kad HER2 receptorius turi 20–30 proc. moterų). Jei HER2 tyrimas įvertinamas kaip teigiamas ( 3+), tuomet galima paskirti biologinį vaistą, blokuojantį minėtų receptorių funkciją. Gydymas būna veiksmingas – jis tinka tiek ankstyvos stadijos, tiek išplitusiai, metastazavusiai ligai gydyti. Tačiau liga gali būti rezistentiška biologinei terapijai ir toliau progresuoti netgi ją skiriant. Todėl yra tiriami naviko rezistentiškumo biologinei terapijai mechanizmai. Dėl vaistų kardiotoksiškumo negalima skirti pacientėms, sergančioms širdies ligomis, esant padidėjusiam kraujospūdžiui.
Biologinė terapija veiksminga ir gydant ne Hodžkino limfomą (visos limfomos skirstomos į dvi dideles grupes: Hodžkino ligą ir ne Hodžkino limfomas – red.) ir lėtinę limfoleukemiją. Maždaug pusė visų ne Hodžkino limfomų yra agresyvios arba labai agresyvios eigos – laiku nediagnozavus ar negydant agresyvia limfomos forma sergantis žmogus miršta per keletą mėnesių. Specifinis limfomai gydyti skirto monokloninio antikūno taikinys yra organizmo baltymas CD20, kuris randamas ne Hodžkino limfomų B ląstelių paviršiuje ir viename iš Hodžkino limfomų variantų. Monokloninis antikūnas neveikia kitų ląstelių, ir tuo galima paaiškinti, kodėl gydymas šiuo preparatu sukelia mažiau nepageidaujamų poveikių negu kiti antinavikiniai vaistai.
Biologinė terapija veiksminga gydant išplitusį gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžį – tyrimai rodo, kad biologiniai vaistai kartu su chemoterapija duoda atsaką net 80 proc. atvejų: ligonių gyvenimo trukmė pailgėja 30 proc., o laikas iki ligos progresavimo – iki 70 proc.
Biologinės terapijos vaistais gydomos sarkomos – jungiamojo audinio navikai. Atradus vieną pirmųjų šios terapijos vaistų, skirtų sarkomai gydyti, įvyko didelis lūžis – tapo aišku, kad gydymas yra itin veiksmingas.
 

Tyrimų sritis sudėtinga

„Hofmann-La Roche“ dirbantys mokslininkai teigia, kad nėra lengva sukurti kiekvieną procesą veikiantį vaistą ir surasti būtent tuos žymenis, kurie iš tikrųjų viską pakeistų. „Lengva iškelti hipotezę, tačiau ją patvirtinti labai sunku. Galbūt daugeliu atvejų mūsų laukia nesėkmė, tačiau, jei tam tikrais atvejais hipotezė pasitvirtina, tai didelis mokslo laimėjimas“, – sako tyrėjai. Anot jų, pradėjus dirbti biologinių žymenų tyrimų srityje, atrodė, kad jau pavėluota į traukinį, tačiau tikrovė parodė, jog biologinį žymenį atrasti lengva, nes žmogaus organizme yra tūkstančiai baltymų, bet rasti kliniškai svarbų žymenį labai sudėtinga. Tai sudėtinga biologinių tyrimų sritis. Kaip ir pats žmogaus organizmas.
Mūsų organizmo gebėjimas apsiginti ir nevienodai reaguoti į vaistus, kurie patenka į organizmą, – turbūt didžiausia paslaptis. Galbūt, norint ją įminti, reikės daug metų. Gal tai įvyks tuomet, kai mokslininkai gerai pažins žmogaus genomą ir jį gerai išstudijuos, prieš pradėdami bet kokį gydymą. Bet kokiu atveju individualaus gydymo taktika gydant onkologines ligas skverbiasi vis gilyn. Šiandien biologinė terapija suteikia daugiau galimybių susirgus vėžiu gyventi ilgiau ir kokybiškiau. Džiaukimės tuo ir nepraraskime vilties.