Sveiki. Net nezinau nuo ko pradeti. Gal nuo to, kad po 10m laukimo gime dukrele, gimdziau beveik 40-ies metu. Dabar man 41. Gyvenu uzsienyje. Man evis labiau erzina vaiko verkimas, niurzgimas. Pati pagaunu manyje kylancius pykcio priepolius. Jie mane gasdina. Ne, nekyla ranka skriaústi vaika, greiciau kyla Noras nuo visko pabegti, uzmigti ir nepabusti... nuolat pykstuosi su vyru: jis bando man padeti o manyje tuomet kyla priesgina, imu ji skaudinti, gelti zodziais. Iki tol gyvenau aktyviai: dirbau praktiskai be atostogu, nes savo atostigu saskaita studijavau neakivaizdziai. tik baigus studijas isvykau i uzsieni, nepavyko dirbti pagal specialybe (siekiau istorijos mokytojo darbo)...kartasi atrodo kad nepakankamai myliu vaikus, seima (vyresniajam 22m.), tiesiog jauciu pavargusi nuo visko.
Sveiki,
Pagal Jūsų papasakotus simptomus yra panašu į pogimdyvinę depresiją. Kadangi negydoma liga pati praeina ne visada, o kartais gerėja tik per keletą metų, patarčiau nedelsti ieškoti pagalbos. Gydymas paprastai būna veiksmingas, pagerėja greitai. Yra vaistų, kuriuos galima skirti net jei dar maitinate krūtimi. Po gydymo greit pagerės santykiai šeimoje, taip pat sustiprės emocinis ryšys su vaikais (mamai sunku rūpintis vaiku, kai jai pačiai yra labai sunku).
Sėkmės Jums.
Pagarbiai, Zita Alseikienė
){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
