Birželis – nevaisingų porų mėnuo

Kas yra nevaisingumas, kokia šeima laikoma nevaisinga?

Nevaisingumas yra apibrėžiamas kaip nesugebėjimas pastoti po vienerių metų aktyvaus seksualinio gyvenimo, nenaudojant kontracepcijos. Vaisingos reguliariai lytiškai santykiaujančios poros vienerių metų laikotarpiu, nevengdamos nėštumo, pastoja 75 proc. atvejų ir 85 proc. atvejų per dvejus metus (Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis).
 

Kiek, jūsų žiniomis, Lietuvoje dabar yra nevaisingų porų?

Manoma, kad Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, nevaisingų porų yra apie 10–15 proc., t. y. daugiau kaip 55 000, ir kasmet jų padaugėja maždaug dviem tūkstančiais. Tai labai liūdinantys skaičiai, nes reiškia, kad kas penkta šešta pora Lietuvoje negali susilaukti vaikų.
 

Kokios jūsų praktikoje dažniausiai pasitaikančios nevaisingumo priežastys?

Priežastys labai įvairios. Apie 50 proc. poros nevaisingumo atvejų yra dėl moterų ligų, apie 35 proc. – dėl vyrų ligų ir apie 10 proc. – neaiškios kilmės nevaisingumas. Moterims 40 proc. nevaisingumo priežasčių yra dubens ir kiaušintakių pažeidimai, 40 proc. – ovuliacijos sutrikimai, po 10 proc. neaiškios kilmės nevaisingumas bei kitos retos priežastys. Dubens ir kiaušintakių pažeidimus gali sukelti infekcinės kilmės ligos (dubens uždegiminė liga), kitos kilmės uždegimo procesai (endometriozė, uždegiminės žarnyno ligos, chirurginių ligų ar chirurginių intervencijų komplikacijos, pvz., trūkęs apendicitas).

Ovuliacijos sutrikimus dažniausiai lemia policistinių kiaušidžių sindromas, nutukimas, hiperprolaktinemija. Vyrų vaisingumo prastėjimas šiuo metu yra globali problema. Nuo seno buvo įprasta manyti, kad nevaisingumas tai visų pirma moters problema, tačiau, jei dabartinės tendencijos nesikeis, vyriškas faktorius nevaisingumo priežasčių sąraše gali tapti vyraujantis. Priežastys dažniausiai siejamos su aplinkos užterštumu, tačiau iš esmės yra neaiškios. Vyrams gali būti nustatomi spermos susidarymo sutrikimai, veikiantys spermos kokybę ar kiekį, anatominės kliūtys, infekcinių ligų komplikacijos, imunologiniai sutrikimai, trukdantys spermai judėti moterų lytiniuose takuose, genetiniai defektai ir kt. Tačiau dažniausiai vyrų nevaisingumo priežastys lieka neaiškios.
 

Ar šeima, negalinti susilaukti vaikų, patiria tik fizinius nesklandumus?

Be abejo, ne. Labai svarbus psichologinis aspektas, nes tai yra didelė krizė, kuri gali išvesti šeimą iš pusiausvyros: atsiranda tarpusavio nesupratimas, savęs nuvertinimo jausmas, žlunga ateities svajonės, ištinka depresija ir kitos psichologinės problemos. Todėl tokiu atveju svarbu nekaltinti vienam kito, o stengtis viską suprasti ir padėti.
 

Ar galite trumpai papasakoti, kokie yra nevaisingumo gydymo metodai?

Nevaisingumo gydymas priklauso nuo nevaisingumą sukėlusios priežasties. Nevaisingumui gydyti taikomi pastojimą skatinantys pagalbiniai apvaisinimo metodai. Pagrindiniai gydymo metodai yra šie: apvaisinimas moters kūne ir apvaisinimas mėgintuvėlyje.
Apvaisinimas moters kūne arba intrauterinė inseminacija (IUI) – kai paruošta spermijų suspensija kateteriu sušvirkščiama į gimdą nustatytą vaisingiausią natūralaus ciklo dieną arba medikamentais sužadinus kiaušidžių funkciją ir ovuliaciją. Šis gydymo metodas tinkamas tik tais atvejais, kai moters kiaušintakiai yra pratekami, o vyro spermos parametrai yra pakankamai geri.
Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF) – tai apvaisinimo ne moters kūne metodas, kai lytinės ląstelės susijungia specialioje lėkštelėje laboratorijoje, o ne moters organizme. Vėliau besivystantis embrionas perkeliamas į moters gimdą. Moters kiaušialąstė yra paimama medicininės intervencijos, vadinamos folikulų punkcija, metu, prieš tai moterį paruošus medikamentais. Esant sunkaus laipsnio spermos pakitimams apvaisinimo mėgintuvėlyje metu gali būti reikalinga papildoma apvaisinimo procedūra – spermatozoido injekcija į kiaušialąstės citoplazmą (ICSI). Jei spermatogenezė vyksta, bet ejakuliate spermijų nėra, tenka panaudoti mikrochirurginę spermijų aspiraciją (paėmimą) iš sėklidžių (TESA). Operacijos metu gauti spermatozoidai naudojami atliekant ICSI procedūrą.
 

Ar Lietuvoje jau priimtas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas?

Deja, Pagalbinio apvaisinimo įstatymas Lietuvoje vis dar nėra priimtas. Šiuo metu dirbama vadovaujantis dar 1999 metais išleistu sveikatos apsaugos ministro įsakymu, nustatančiu pagalbinio apvaisinimo tvarką. Per 10 metų jau buvo parengta daug įstatymo projektų, tačiau jie vis likdavo nepatvirtinti. Kita vertus, jokio įstatymo geriau nei blogas įstatymas. Šiuo metu taip pat yra parengti du įstatymo variantai: ekspertų grupės parengtas variantas, kuris daugiau ar mažiau atitinka esančią pasaulinę praktiką, ir kitas, kuriam įtaką padarė bioetikos specialistai ir Bažnyčia, dar labiau apribojantis galimybes nevaisingoms šeimoms būti tinkamai gydomoms. Įstatymų bazės nebuvimas sukuria daug problemų: nėra sąlygų užsiimti nevaisingumo gydymu valstybinėse universitetų ligoninėse, nėra galimybių sukurti kompensavimo sistemos, ir visos gydymo išlaidos tenka pacientams. Net naujai rengiami specialistai gydytojai akušeriai-ginekologai šiuo metu baigia specializuotas studijas būdami tik girdėję apie tikrą nevaisingumo gydymą. Nenustebčiau, jei Lietuva šia tema pralaimėtų dar vieną bylą Strasbūre.
 

Kiek kainuoja porai viena pagalbinio apvaisinimo procedūra?

Šiuo metu nei pagalbinio apvaisinimo procedūros, nei reikalingi vaistai Lietuvoje yra visiškai nekompensuojami ir visas išlaidas tenka apmokėti pacientams. Vienam apvaisinimo mėgintuvėlyje ciklui vaistams išleidžiama 2000–6000 litų, pagalbinio apvaisinimo procedūra kainuoja 4500–6500 litų, priklauso nuo klinikinės situacijos.