ŽIV sąlygota listeriozė (B 20.8)

Epidemiologija. Listerijos paplitusios visame pasaulyje. Jų platintojai gamtoje – graužikai, ypač pelės, taip pat naminiai gyvuliai – triušiai, kiaulės, arkliai bei paukščiai (antys, vištos). Sukėlėjų galima aptikti pašaruose, vandenyje, ant maisto produktų, žmogaus išmatose. Daugiausia užsikrečiama per maisto, ypač pieno, produktus.

Klinika. Šis mikroorganizmas gali sukelti pūlingą meningitą žmonėms, kurių imunitetas susilpnėjęs. Lysteria monocytogenes yra maža, gramteigiama bacila, kuri dauginasi žemoje temperatūroje (4 °C) ir atspari daugeliui fizinių bei cheminių veiksnių, sukelia pūlingą meningitą ŽIV pozityviems ligoniams. Kliniškai pasireiškia pykinimu, vėmimu, aukšta temperatūra (iki 40 °C) bei smegenų dirginimo simptomais.
Diagnostika. Ligos sukėlėjas nustatomas kraujyje, smegenų skystyje. Diagnozė grindžiama juosmeninės punkcijos rezultatais (padidėjęs baltymo kiekis, citozė vyraujant leukocitams). Listerijos auga lėtai specialioje terpėje su nalidikso rūgštimi. Jas svarbu identifikuoti, atskirti nuo kitų gramteigiamų ląstelių. Serologiniai tyrimai netaikomi, nes imuninis atsakas labai silpnas.

Gydymas. Ligą rekomenduojama gydyti antibiotikais: penicilinu, ampicilinu, amoksicilinu bei makrolidais. Jų dozės: penicilino – 300 000 VV/kgper parą, ampicilino – 150–200 mg/kg per parą, gentamicino – 6 mg/kg. Gydymo trukmė – 4 ar 6 savaitės. Trimetoprimu ir sulfametoksazoliu (kotrimoksazoliu) bei ampicilinu ar amoksicilinu gydomi pacientai, jautrūs penicilinui arba kuriems 5–7 dienų gydymas antibiotikais neefektyvus. Įprastinė trimetoprimo dozė – 6– 8 mg/kg per parą, sulfametoksazolio – 30–40 mg/kg per parą į veną. Pavėluotai pradėjus gydyti, pasveikimo tikimybė abejotina.

Klinikinė neurologija. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas/ Budrys V. – Vilnius: UAB „Vaistų žinios“, 2009. - 990 p.