Stabligė (A35)

I. 1. Etiologija:
sukėlėjas – Clostridium tetani, gramteigiamoji, anaerobinė lazdelė, gaminanti atsparias aplinkos veiksniams sporas, priklauso Bacillaceae šeimai.
2. Epidemiologija:
sukėlėjai gyvuoja žolėdžių gyvulių ir žmonių žarnose, todėl jų yra dirvoje, mėšle, gali patekti ant daiktų; daugiausia būna arklių išmatose; užsikrečiama pro pažeistą odą, todėl stabligės epidemiologijai labai svarbios kūno traumos, kai žaizdos užkrečiamos dirvožemiu; sporos patekimo vietoje (žaizdoje) virsta vegetacinėmis formomis, kurios
dauginasi ir gamina egzotoksiną; toksinas pasiekia CNS ir susidaro tipiška klinika; imunitetas nesusidaro.
3. Klinika:
inkubacinis laikotarpis – nuo 4 iki 15 dienų, kartais – iki 30 dienų; trūkčioja sužeista galūnė ir skauda užgijusią žaizdą; trizmas (negali prasižioti dėl kramtomųjų raumenų toninių spazmų), vėliau – kloniniai kramtomųjų raumenų susitraukimai; sardoniška šypsena (risus sardonicus): kakta suraukta, antakiai pakelti, dantys sukąsti, akys primerktos; opistotonus: galva atlošta, liemuo ir nugara išlenkti, neliečia lovos; kietas, įdubęs pilvas, įtempti raumenys; skausmingi toninių ir kloninių traukulių priepuoliai; temperatūra nedidelė, prieš mirtį – hipertermija, prakaitavimas.
4. Diagnozę pagrindžia klinikiniai požymiai, nes savitųjų diagnostinių testų nėra; galima atlikti žaizdų sekreto, pūlių, tvarstliavos, ketguto bakteriologinius tyrimus ir biologinį mėginį tiriamosios medžiagos toksinui nustatyti (praktiškai retai atliekama); gali būti leukocitozė.

5. Diagnozės formulavimas:
Tetanus, forma gravis (mitis, levis). II.
Gydymas:
1. Gydoma specializuotuose reanimacijos skyriuose, skiriamas specialus apsauginis režimas.
2. Specialus skystas maistas pro žinduką, šiaudelį ar zondą (dieta Ptm). Žaizda sutvarkoma chirurgiškai. Į poodį aplink žaizdą įšvirkščiama 3000–10 000 AV antitetaninio serumo, prieš tai patikrinus organizmo jautrumą arklio serumui.
3. Etiotropinis – specifinis gydymas:
a) Į raumenis vienkartinai švirkščiama antitetaninio serumo po 50 000–100 000 AV vieną–tris dienas iš eilės, arba žmogaus antitetaninio imunoglobulino 3000– 6000 W;
b) stabligės, taip pat antrinės infekcijos sukėlėjams paveikti (pvz., pneumonijos profilaktikai) skiriama antibiotikų – penicilino G, eritromicino ir kitų įprastomis dozėmis.
4. Patogenezinis gydymas:
a) koreguojama metabolinė acidozė elektrolitų tirpalus lašinant į veną;
b) esant hipoksijai, skiriamos deguonies inhaliacijos;
c) koreguojama KVS veikla.
5. Simptominis gydymas:
a) gydymas nuo traukulių:
sedukseno (diazepamo) 0,5% tirpalo 2–3 ml į veną;
0,25% droperidolio tirpalo švirkščiama į raumenis arba į veną po 1–2 ml 4 kartus per parą;
staiga prasidėjus traukuliams ir gresiant asfiksijai, lėtai į raumenis švirkščiama miorelaksantų;
staiga prasidėjus spazminei asfiksijai, ligonis intubuojamas ir prijungiamas dirbtinio kvėpavimo aparatas;
b) skausmas malšinamas analgetikais, narkotikais.
Imunoprofilaktika: atliekama aktyvi imunizacija stabligės anatoksinu kartu su difterijos anatoksinu ir kokliušo vakcina (DTP). Vaikams vakcinacija privaloma pagal skiepų kalendorių.
Suaugusieji turėtų vakcinuotis asocijuotu difterijos – stabligės anatoksinu (DT) kas 10 metų.
Jei įtariama, kad stablige užsikrėtė nevakcinuotas žmogus, atliekama aktyvi imunizacija anatoksinu ir pasyvi imunizacija – profilaktiškai švirkščiama antitetaninio serumo (3000-6000 AV) arba specifinio žmogaus imunoglobulino (250 W) į raumenis. Stabligės imunoprofilaktikos schema patvirtinta SAM įsakymu Nr. 30-10-2885, 2000 m. gegužės mėn. 25 d.

Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė