Somatizacijos sutrikimas (F 45.0)

Apibūdinimas. Pagrindinis sutrikimo požymis – dauginiai, grįžtamieji ir dažnai pasikeičiantys somatiniai simptomai, dažniausiai trunkantys kelerius metus, kol pacientas patenka pas psichiatrą. Šių simptomų negalima paaiškinti somatinėmis priežastimis. Somatizacijos sutrikimas apibrėžiamas dauginiais įvairių organų sistemų (pvz., virškinimo trakto ir nervų sistemos) somatiniais simptomais, kurie nepagrindžiami tyrimais. Sutrikimas yra lėtinės eigos, simptomų atsiranda iki 30 metų ir jie trunka iš eilės kelerius metus, sutrikdo socialines funkcijas ir darbingumą, sukelia distresą ir suformuoja medicinos pagalbos „ieškančio žmogaus“ elgesį. Šis sindromas dar buvo vadinamas Briquet sindromu.

Epidemiologija. Somatizacijos sutrikimas dažniau būna moterims. Per visą gyvenimą jį patiria nuo 0,2–2 % moterų. Manoma, kad moteris somatizacijos sutrikimas dažniau vargina, nes jos labiau linkusios pripažinti diskomfortą, labiau mėgsta kreiptis į gydytojus, dažniau serga kitais psichikos sutrikimais, pasireiškiančiais somatiniais simptomais, jų žemesnis jautrumo slenkstis dirgikliams, jos skirtingai vertina simptomą ir perduoda informaciją kitiems asmenims. Somatizacijos sutrikimu dažniau serga jauni žmonės.

Klinika ir diagnostika. Diagnozei svarbu tai, kad simptomų atsiranda iki 30 metų. Pacientas turi nurodyti mažiausiai keturis skausmo simptomus, du virškinimo trakto simptomus, po vieną seksualinės sferos ir pseudoneurologinį simptomą. Tiriant nenustatoma jokios organinės patologijos.

Somatizacijos sutrikimo diagnostikos kriterijai

1. Dauginių somatinių nusiskundimų atsiranda iki 30 metų, jie trunka kelerius metus, taikomi įvairūs gydymo būdai; arba labai sutrinka socialinės funkcijos, darbingumas ar kitos svarbios veiklos sritys.

2. Turi būti visos keturios toliau pateiktos simptomų grupės

• -  Keturi skausmo simptomai mažiausiai keturių kūno sričių (t. y. galvos, pilvo, nugaros, sąnarių, galūnių, krūtinės, tiesiosios žarnos, per mėnesines, lytiškai santykiaujant ar šlapinantis).

• -  Du virškinimo trakto simptomai, bet ne skausmas (t. y. pykinimas, vidurių pūtimas, pykinimas, viduriavimas, kelių maisto produktų netoleravimas).

• -  Vienas seksualinės sferos simptomas, bet ne skausmas (t. y. susilpnėjęs seksualinis potraukis, sutrikusi erekcija ar ejakuliacija, nereguliarios mėnesinės, gausus kraujavimas per mėnesines, vėmimas nėštumo laikotarpiu).

• -  Vienas pseudoneurologinis simptomas, bet ne skausmas (sutrikusi koordinacija ar pusiausvyra, paralyžius ar lokalus silpnumas, pasunkėjęs rijimas ar gumulo, kąsnio jausmas gerklėje, afonija, šlapimo susilaikymas, haliucinacijos, išnykę lietimo ir skausmo jutimai, dvejinimasis akyse, aklumas, kurtumas, disociaciniai amnezijos sutrikimai, sąmonės netekimo jausmas).

3. Vienas iš dviejų

• -  2 punkto simptomai ir būsenos kyla ne dėl tiesioginio vaistų poveikio (t. y. piktnaudžiavimo, gydymo vaistais), nes ištyrus nenustatoma somatinės patologijos.

• -  Kai yra gretutinė somatinė liga, somatiniai simptomai ar dėl šios ligos labiau (nei tikėtina) sutrikę socialinės funkcijos ir darbingumas.

4. Simptomus sukelia ne simuliacija ar dirbtinis sutrikimas.

Pacientai, kuriems yra somatizacijos sutrikimas, dažnai neprisimena ankstesnių simptomų, juos gali neigti tyrimo metu. Toks atminties sutrikimas vadinamas simptomų amnezija. Juos galima nustatyti įvertinus įrašus ligos istorijose. Kita problema, nustatant diagnozę, duomenų trūkumas, nes šie pacientai linkę gydytis ir tirtis daugelyje ligoninių, pas įvairius gydytojus. Nepaisant šių kliūčių, labai svarbu laiku nustatyti diagnozę, nes dėl dauginių kartotinių tyrimų, procedūrų ir gydymo vaistais jiems gresia jatrogenija, didėja medicinos paslaugų kaštai. Somatizacijos sutrikimo varginami pacientai pateikia daug somatinių nusiskundimų, komplikuota jų ligos istorija. Dažniausi simptomai yra pykinimas ir vėmimas, pasunkėjęs rijimas, rankų ir kojų skausmas, dusulys, amnezija, nėštumo komplikacijos bei mėnesinių sutrikimai. Kartu būna psichikos sutrikimų – stiprus psichologinis distresas, tarpasmeninės problemos, nerimas, depresija, pasitaiko grasinimų nusižudyti, tačiau savižudybės retos (piktnaudžiaujama medžiagomis). Somatizacijos sutrikimas skirtinas nuo hipochondrijos, konversinių sutrikimų, somatoforminės autonominės disfunkcijos. Pacientai, varginami hipochondrijos, įsitikinę, kad serga specifine liga, o varginami somatizacijos sutrikimo yra susirūpinę esamais simptomais. Konversiniam sutrikimui būdingi vienas ar du neurologiniai simptomai, o ne dauginiai, kurie būdingi somatizacijai. Gydytojas visada privalo atmesti somatines ligas. Somatizacijos sutrikimas dažniausiai skirtinas nuo išsėtinės sklerozės, generalizuotos miastenijos, sisteminės vilkligės, AIDS, ūminės intermituojančios porfirijos, hiperparatiroidizmo, hipertiroidizmo ir lėtinių sisteminių infekcijų. Jei vyresni kaip 40 metų asmenys išsako daug somatinių nusiskundimų, psichikos sutrikimus galima įtarti tik išsamiai juos ištyrus. Šį sutrikimą reikia diferencijuoti nuo daugelio kitų psichikos sutrikimų. Beje, mažiausiai 50 % pacientų, kuriems yra somatizacijos sutrikimas, serga ir kitu psichikos sutrikimu. Somatiniai simptomai būdingi sunkiajai depresijai, generalizuotam nerimui. Šiais simptomais gali prasidėti net šizofrenija, tačiau netrukus išryškėja psichozė ir ima vyrauti pagrindiniai šios ligos požymiai.

Gydymas. Pacientus, kuriems yra somatizacijos sutrikimas, gydyti nelengva. Dažniausiai šis sutrikimas vargina visą gyvenimą. Būdinga, kad dauguma pacientų atsisako psichiatrinio tyrimo ir gydymo. Šių pacientų sveikatos priežiūros išlaidas sumažinti 50 % padeda individuali ir grupinė psichoterapija, nes tuomet rečiau prireikia guldyti į ligoninę. Rekomenduojama tokia gydymo schema:

• pageidautina, kad pacientą gydytų vienas gydytojas – paprastai pirminės sveikatos priežiūros gydytojas ar psichiatras;
• reguliarūs vizitai – kas mėnesį, net ir tuomet, kai pacientas jaučiasi gerai;

• reguliarūs tyrimai, rezultatų aiškinimas, paciento raminimas;

• kiti tyrimai ar gydymas skiriami tik tada, kai yra objektyvių ligos požymių, o ne vienas ar kitas simptomas;

• pokalbis apie somatinius nusiskundimus pamažu turi būti kreipiamas į pokalbį apie psichosocialinius stresus;

• patikslinti anamnezę ir kontroliuoti paciento kontaktus su gydymo įstaigomis turi padėti bendradarbiai, šeimos nariai ar kiti pacientui svarbūs asmenys; daugelis šių šeimų yra nedarnios; tarp somatizacijos sutrikimų turinčių pacientų sutuoktinių dažni alkoholizmas ir asocialus elgesys;

• tikėtina, kad pacientas konsultuosis ir kitose gydymo įstaigose, jam bus skiriama vaistų, atliekami tyrimai; stebėti, ar nepiktnaudžiaujama vaistais.

Reikia pripažinti paciento diskomfortą ir liguistumą. Kol bus nustatyta tiksli diagnozė, pacientą teks konsultuoti kelis kartus. Tik surinkus išsamią anamnezę, atlikus reikiamus tyrimus, peržiūrėjus ankstesnę medicininę dokumentaciją, su pacientu galima kalbėti apie gydymo planą. Pacientui reikia paaiškinti, kad jis serga liga, vadinama „somatizacijos sutrikimu“, kad tai dažna būsena, bet esami simptomai nesukelia fizinės žalos ir nesutrumpina gyvenimo. Somatizacijos sutrikimas neišgydomas, tačiau valdomas. Gydymo efektyvumas priklauso nuo tinkamai sudaryto gydymo plano. Gydytojas turi įsijausti į kito paciento emocinę būseną (empatiškas požiūris), suprantamai paaiškinti diagnozę. Tuomet pacientas sutiks lankytis pas gydytoją: kol yra ūminiai simptomai – kas mėnesį, vėliau, kai būsena tampa stabili, – kas 2–4 mėnesius. Simptomai gali greičiau atsinaujinti, jei gydytojas pataria lankytis „pagal būseną“. Kiti somatizacijos sutrikimo gydymo principai: riboti apsilankymus pas kitus gydytojus (jie retėja, kai sutariama, kaip dažnai atvykti pas savo gydytoją), padėti pacientui spręsti problemas, o ne duoti tiesioginius nurodymus. Visada svarbu paklausti pacientą, ar somatinius požymius lydi emocijos (nerimas, nuotaikos, miego sutrikimai). Dažnai somatinių ir psichologinių simptomų priežastys yra gyvenimo įvykiai. Pasikalbėję su pacientu, paprašykite jį pakomentuoti, pavyzdžiui, tokį teiginį: „Jūs man pasakėte, kad pradėjo spausti krūtinę, atsirado nuovargis ir galvos skausmas prieš trejus metus, kai netekote darbo, taip pat tuo metu jautėte didelę įtampą, dažnai verkdavote. Ar teisingai jus supratau?“ Panašiai formuluodami klausimus, padėsite pacientui suprasti, kad: a) kiekvieną somatinį nusiskundimą reikia rimtai įvertinti; b) somatiniai ir emociniai simptomai kartais būna kartu; c) ir vieni, ir kiti simptomai gali būti susiję su viena stresine situacija (pvz., netekus darbo). Tai padeda nustatyti ryšius tarp emocinių ir somatinių nusiskundimų, išmokyti pacientą analizuoti savo būseną.

Gydymas vaistais neefektyvus. Jis taikomas kitiems kartu esantiems psichikos sutrikimams (nerimui, depresijai) gydyti.

Klinikinė neurologija. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas/ Budrys V. – Vilnius: UAB „Vaistų žinios“, 2009. - 990 p.