Leptospirozė (A27)

I. 1. Etiologija:
sukėlėjai – Leptospira genties bakterijos – L.interrogans, žinoma 18 serogrupių: L.icterohaemorrhagiae, L.pomona, L.grippotyphosa, L.hebdomalis, L.canicola ir kt, gramneigiamosios, priklauso Spirochetaceae šeimai.

2. Epidemiologija:
infekcijos šaltinis – žiurkės, sergantys ar persirgę laukiniai ir naminiai gyvūnai, kurių organizme sukėlėjų yra inkstų kanalėliuose, jie išsiskiria su šlapimu;
žiurkės šlapimu užteršia dirvožemį, vandenį ir maisto produktus; žmogus užsikrečia, prižiūrėdamas sergančius gyvulius, per užkrėstą maistą, pieną, vandenį, taip pat pro pažeistą odą; dažniau serga kaimo žmonės, veterinarijos, vandentiekio darbuotojai, melioratoriai; persirgus imunitetas ilgalaikis, specifinis serovarui.
3. Klinika:
inkubacinis laikotarpis – nuo 3 iki 30 dienų (4–14 dienų);
prasideda ūmiai;
greitai pakyla temperatūra iki 39–40 °C;
krečia šaltis;
skauda galvą, strėnas, blauzdų raumenis;
blogėja apetitas, pykina, skauda pilvą;
parausta veidas ir akių odenos; gali būti uveitas, keratltas, n.opticus neuritas;
padidėja kepenys, rečiau blužnis;
atsiranda petechinis – hemoraginis bėrimas (10% atvejų);
atsiranda gelta (geltinės formos atveju);
mažėja šlapimo kiekis;
neurologiniai pokyčiai: serozinis meningitas (apie 70%);
gali kraujuoti iš nosies, žarnų, lytinių organų;
50–80%o atvejų ryškus kepenų-inkstų sindromas, galimas ūminis inkstų nepakankamumas;
po 10 dienų daugelis ligonių ima sveikti.
4. Diagnozę pagrindžia:
teigiamos gyvų leptospirų MAR ir lizės reakcijos (titras didesnis kaip 1:100),
tiriant kartotinai – poriniai serumai (didėja titrai);
1-ą ligos savaitę kraujyje nustatomos leptospiros (mikroskopu tamsiame lauke);
galima ieškoti ir likvore;
nuo 2-os ligos savaitės leptospirų ieškoma šlapime;
teigiamas kraujo pasėlis septicemijos metu (kultūros auginamos keletą savaičių, todėl retai taikoma praktiškai);
Western-blot, nukleorūgščių nustatymas PGR;
gali būti leukocitozė, padidėjęs ENG;
šlapime yra baltymo, eritrocitų, cilindrų, tulžies pigmentų ir urobilinogeno,
sunkiais atvejais – anurija, uremija, hiperkalemija.
5. Diagnozės formulavimas:
Leptospirosis icterica (anicterica), f.levis (mitis, gravis).
II. Gydymas:
1. Antrasis režimas (jeigu ligos eiga sunki, gydoma ITS).
2. Dieta – R↓, SK↓.
3. Etiotropinis gydymas:

a) lengvos eigos leptospirozei gydyti skiriama doksiciklino gerti po 100 mg 2 kartus per parą 7 dienas arba amoksicilino po 500 mg 4 kartus per parą 7 dienas;
b) vidutinės ir sunkios eigos atvejais švirkščiama į veną penicilino G po 2 mln. W kas 4–6 val. 7 dienas arba į veną doksiciklino ar eritromicino.
4. Patogenezinis gydymas:
a) detoksikacijai į veną lašinama elektrolitų, gliukozės tirpalų (atsižvelgiant į diurezę);
b) jeigu ryški intoksikacija, hemoraginis sindromas, skiriama gliukokortikoidų (prednizolono gerti po 60–120 mg per parą);
c) atsiradus oligurijai, skiriama manitolio, lazikso (furozemido);
d) jeigu klinikinė eiga sunki, yra anurija, azotemija, siūloma taiktyti hiperbarinę oksigenaciją, hemodializę.

Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė