Atsako Santariškių klinikų hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytojas hematologas Valdas Pečeliūnas:
Veikiausiai pirmas klausimas, išgirdus vėžio diagnozę, kiek liko gyventi?
Labai nedidelei daliai pacientų – apie 10 proc. – po pirminio gydymo liga negrįžta, kitiems – atsinaujina. Todėl mieloma iki šiol laikoma neišgydoma liga. Į klausimą, kiek liko gyventi, populiariai galima atsakyti taip: diagnozavus mielomą, išgyvenamumas yra panašus į gyvenimo trukmės prognozę žmonėms, patyrusiems miokardo infarktą. Sergantiems mažiau agresyvia ligos forma (I–II stadija pagal ISS) vidutinis išgyvenamumas siekia 5–7 metų ir daugiau, o agresyvesne (III stadija pagal ISS) – 3–4 m. Svarbu pažymėti, kad mielomos gydymas sparčiai žengia į priekį ir pacientų išgyvenamumas tampa vis ilgesnis.
Ar gydytis būtina? Galbūt gyvensiu tiek pat ir be gydymo? Kas bus, jei nesigydysiu?
Kiekvienas atvejis individualus. Nustačius vieną iš labai ankstyvų ligos formų (vadinamąją rusenančią mielomą arba neaiškios reikšmės monokloniną gamapatiją), gydymas atidedamas iki ligos progresavimo. Kita vertus, aktyvi mieloma labai pavojinga: kol nebuvo atrasti vaistai, t.y. iki 1960–1970 m., žmonės po diagnozės nustatymo vidutiniškai išgyvendavo trumpiau negu vienerius metus. Šiuo metu gydant ligą – 5–10 m. Manau, tai vaizdžiai parodo gydymo pranašumą.
Ar gydymas skausmingas, ar dėl jo reikės gultis į ligoninę?
Šiuolaikinis mielomos gydymas smarkiai skiriasi nuo tradicinės chemoterapijos. Šiuolaikinis gydymas sergantiesiems mieloma beveik niekada (išskyrus transplantacija) nesukelia pykinimo, dėl jo neiškrenta plaukai, nėra ir kitų įprastai chemoterapijai būdingų ir labai žmones gąsdinančių reiškinių. Be abejo, tam tikri nepageidaujami poveikiai pasireiškia, bet reikia nepamiršti, kad beveik visi jie yra trumpalaikiai ir, pabaigus gydymo kursą, pamažu pranyksta.
Gydymas nėra skausmingas. Jei paskirtos tabletės, į ligoninę gultis nereikia. Jei vaistai leidžiami į veną, tereikia lankytis dienos stacionare. Ligoninėje tenka gulėti tik transplantacijos metu.
Ar tai reiškia, kad galėsiu dirbti mėgstamą darbą, gyventi visavertį gyvenimą?
Tikrai taip. Iš tiesų gana daug mūsų pacientų dirba, užsiima mėgstama veikla, keliauja, tik, aišku, turi paisyti tam tikrų atsargumo priemonių, o išvykas suderinti ir aptarti su gydančiu gydytoju. Be abejo, daugiau apribojimų būna tada, kai atliekama transplantacija. Visų pirma, jos metu tenka gulėti ligoninėje. Antra, po jos didėja infekcinių ligų rizika, todėl rekomenduojama nesilankyti vietose, kur daug žmonių, ir pan.
Be to, ir pati liga susilpnina imuninę sistemą, kaip ir jai gydyti skirti vaistai. Juk mielominės ląstelės – tai imuninės ląstelės, o vaistai, naikinantys supiktybėjusias ląsteles, veikia ir sveikas. Nusilpus imunitetui, didėja įvairių infekcinių komplikacijų grėsmė. Todėl grįžti į darbą, užsiimti aktyvia veikla rekomenduojama pasibaigus gydymo kursui, t.y. remisijos periodu.
O kaip dėl fizinio aktyvumo? Ar galėsiu sportuoti?
Fizinis aktyvumas nėra draudžiamas, priešingai, primygtinai prašome pagal galimybes būti fiziškai aktyviems. Nebent yra sveikatos būklės apribojimų, dėl kurių žmonės negali sportuoti, judėti. Taigi fizinis aktyvumas labai sveikintinas, nes padidina atsparumą infekcinėms ligoms, pagerina gydymo toleranciją, sumažina komplikacijų skaičių, sustiprina kaulus. Mielomos atveju ypač tinka šiaurietiškas ėjimas, galima sportuoti ir treniruoklių salėse, tačiau būtina kvalifikuoto trenerio priežiūra.
O kaip saulė? Ar ji pavojinga sergant mieloma?
Net ir sveikiems buvimas saulėje turėtų būti ribojamas, o sergant mieloma saulės reikėtų ypač vengti. Pirma, dėl to, kad šie ligoniai gydomi chemoterapija, antra, dėl to, kad jie jau serga vėžiu, o, kaip žinoma, vienos onkologinės ligos diagnozavimas yra tam tikra predispozicija kitam navikui rastis.
Koks maistas tinka?
Mūsų ligoniams sveikas maistas yra racionali, visavertė mityba. Maistas turi būti pakankamai kaloringas, įvairus, kūno masė neturėtų mažėti. Jei gydymo metu kūno masė mažėja, tai vertinama kaip neigiamas požymis. Susirgusiems mieloma rekomenduojame priaugti vieną kitą kilogramą, net ir turintiems nedidelį antsvorį.
Taigi mityba turi būti racionali ir subalansuota, ligoniai neturėtų atsisakyti mėsos, jie turėtų valgyti daugiau žuvies, pieno produktų. Maistas turi būti skanus, teikti teigiamas emocijas, o ne stresą.
Kokie alternatyvūs netradiciniai gydymo būdai tinka?
Iš tiesų gana didelė dalis pacientų išbando arba nori išbandyti alternatyvią mediciną. Mano nuomone, nėra alternatyvios ar tradicinės medicinos. Tiesiog yra įrodymais pagrįsta ir įrodymais nepagrįsta medicina. Įrodymais nepagrįsti metodai pacientams gydyti turėtų būti skiriami tik nustatyta klinikinio eksperimento tvarka, kai pacientas išsamiai supažindinamas su visomis eksperimento aplinkybėmis ir su eksperimento vykdytojais raštiškai aptaria atsakomybę įvykus nepageidaujamam įvykiui.
Mano galva, netradicinių gydymų propaguotojai už savo gydymo rezultatus turėtų prisiimti atsakomybę, ir būtų teisinga tai patvirtinti raštiškai. Juk medikai atsako už savo veiklą. To reikėtų reikalauti ir iš netradicinių būdų propaguotojų.
Ar galėsiu turėti šeimą, vaikų?
Mielomos gydymas netaikant transplantacijos dažniausiai nevaisingumo nesukelia. Vyrams, kuriems atlikta transplantacija, deja, vaisingumas pažeidžiamas. Tačiau moterims ir po transplantacijos išlieka galimybė pastoti. Svarbu neplanuoti atžalos gydymo metu.
Ką apie ligą turi žinoti šeimos gydytojas, šeimos nariai?
Šeimos gydytojai yra arčiausiai paciento, tad, iškilus bet kokiems klausimams, pablogėjus sveikatai, pirmiausia reikėtų kreiptis į jį. Sergant mieloma neretai vargina skausmas, kurio gydymas Lietuvoje pirmiausiai ir pavestas šeimos gydytojams. Nors mielominę ligą gydo hematologas, tačiau šeimos gydytojas turėtų žinoti apie ligonio būklę, vartojamus vaistus. Jam pacientas turėtų pristatyti išrašą apie skiriamą gydymą ir ligos būklę. Manau, kad gero tono ir didelio profesionalumo ženklas yra kai šeimos gydytojas, iškilus klausimams dėl ligonio būklės, paskambina hematologui pasitarti.
Šeimos nariai taip pat turėtų domėtis savo artimojo gydymu, lydėti jį pas hematologą, kad padėtų išsiaiškinti visus rūpimus klausimus, kuriuos galbūt pats pacientas užduoti nedrįsta ar dėl patiriamo streso tiesiog pamiršta. Manau, kad šeimos parama yra vienas svarbiausių geros ligos prognozės veiksnių.
Kokie tyrimai būtini ligai valdyti?
Atsakas į gydymą vertinamas tiriant patologinį baltymą, kurį 95 proc. atvejų gamina piktybinės mielomos ląstelės. Kuo daugiau ląstelių – tuo daugiau baltymo, ir priešingai. Jo koncentracijos pokyčiai gana patikimai atspindi mielomos aktyvumo kitimą. Dėl šios priežasties gydymo metu patologinio baltymo koncentracijos tyrimai atliekami reguliariai, kad būtų galima įvertinti ligos atsaką. Nekintamas patologinio baltymo koncentracijos lygis rodo, kad mieloma stabilizavosi. Kartais reikia atlikti kaulų čiulpų tyrimą arba radiologinius tyrimus.
Norėdamas dalyvauti gydymo procese, ką turėtų žinoti pacientas, ką turėtų aptarti su savo gydytoju?
Pirmiausia jis turi domėtis liga, jam paskirtais vaistais, jų šalutinių poveikių, gydymo būdais. Jei gydytojas pats to nepasako, būtina paklausti.
Noriu pabrėžti, kad žinių apie savo ligą pacientai ir jų artimieji turėtų semtis iš patikimų ir specialistų recenzuojamų leidinių ar interneto tinklalapių, pvz., www.myeloma.ogr, www.kraujas.lt, www.sveikaszmogus.lt ir pan.
