Parkinsono liga
Parkinsono liga – tai lėtinė progresuojanti neurologinė liga, kurios metu nyksta tam tikros galvos smegenų srities, dalyvaujančios judesių kontrolėje, ląstelės, todėl labiausiai sulėtėja ir pasunkėja judesiai. Liga pavadinta anglų gydytojo Džeimso Parkinsono (James Parkinson) vardu, kuris 1817 m. savo straipsnyje "Esė apie drebantįjį paralyžių" ("Essay on shaking palsy") aprašė tokių pacientų simptomus. Ligos pagrindą sudaro specialios biocheminės medžiagos – dopamino – kiekio sumažėjimas nervų sistemoje dėl šią medžiagą gaminančios tam tikros galvos smegenų zonos, vadinamos juodąja medžiaga, ląstelių nykimo. Todėl ši liga priskiriama neurodegeneracinių susirgimų grupei. Svarbus ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų (acetilcholino, glutamato) balanso sutrikimas. Nervų sistemoje šios medžiagos dalyvauja informacijos perdavime, todėl, sutrikus jų tarpusavio pusiausvyrai, lėtėja ar/ir nebevyksta impulso plitimas tam tikrose srityse – ypač tose, kurios dalyvauja judesių kontrolėje.
Ligos priežastys
Parkinsono ligos priežastis nėra aiški. Panašu, kad kai kurie žmonės paveldi genetinį polinkį susirgti šia liga, susiklosčius tam tikrai situacijai.
Parkinsono liga diagnozuojama tuomet, kai nenustatoma aiškios būdingų simptomų išsivystymo priežasties (tai vadinama idiopatiniu parkinsonizmu).
Galimos priežastys, sąlygojančios antrinio parkinsonizmo vystymąsi: kai kurių vaistų, ypač skiriamų gydyti psichikos sutrikimams, pykinimui, svaigimui, vartojimas; apsinuodijimas anglies monoksidu (smalkėmis), manganu; galvos smegenų traumos, ypač dažnos, daugybinės, pvz., boksininkams; galvos smegenų kraujotakos sutrikimai (insultai), augliai, kitos retesnės nervų sistemos ligos. Antrinis parkinsonizmas dar vadinamas Parkinsono sindromu, nes Parkinsono ligą primenantys simptomai sudaro tik dalį klinikinės konkrečios priežasties sąlygoto susirgimo išraiškos.
Paplitimas
Parkinsono liga pasaulyje serga apie 1,4 proc. Žmonių, vyresnių kaip 55 metų. Žymesnio skirtumo tarp lyčių nenustatyta. Retai susergama iki 40 metų amžiaus – tada diagnozuojama jaunatvinė (juvenilinė) Parkinsono liga; ši forma sudaro apie 5 proc. visų ligos atvejų. Apie 80 proc. parkinsonizmo simptomus patiriančių ligonių serga idiopatine Parkinsono liga, apie 20 proc. – antriniu parkinsonizmu, maždaug 7 proc. iš jų šie simptomai vystosi dėl kitų neurodegeneracinių ligų.
Parkinsono liga sergama visame pasaulyje, visose etninėse grupėse.
Simptomai
• Kalbos sutrikimas
• Pusiausvyros sutrikimai
• Judesių sulėtėjimas
• Eisenos pasikeitimai
• Galūnių bei kūno sukaustymas
• Galvos ir galūnių drebėjimas
• Orientacijos pablogėjimas
• Rijimo sutrikimas
• Sulėtėjęs mąstymas
Ligos eiga
Svarbiausi Parkinsono ligos simptomai: galvos, galūnių ar/ir kūno drebėjimas (gydytojų vadinamas tremoru), judesių sulėtėjimas ir pasunkėjimas, galūnių bei kūno sukaustymas. Dažniausiai iš pradžių pradeda drebėti viena ranka ar, rečiau, koja, vėliau gali ir kitos galūnės, gali drebėti apatinis žandikaulis, galva ar, rečiau, visas kūnas. Drebėjimas matomas ramybėje, tam tikroje pozoje, sustiprėja susijaudinus, sumažėja judesių metu ir išnyksta miegant.
Judesiai tampa lėti, sunki judesio pradžia, todėl jų mažiau. Asmuo mažiau, nei anksčiau, gestikuliuoja, jo veido mimika tampa skurdesnė: rečiau mirksi, mažiau šypsosi.
Sutrinka stovėsena, eisena ir pusiausvyra. Ligoniai vaikšto smulkiais žingsneliais, palinkę į priekį, kiek sulenktomis per alkūnes rankomis ir kojomis per kelius. Jiems sunkiau išlaikyti pusiausvyrą, laiku sustoti einant, staigiau pasukti į šoną (yra polinkis griūti).
Sukaustymas būna ryškiausias galūnėse: vienos ar abiejų pusių galūnės atrodo sunkios, nerangios, kartais ligoniui susidaro įspūdis, kad jos silpnesnės. Gydytojui lankstant tokias galūnes, jaučiamas vis stiprėjantis pasipriešinimas, o galūnė linksta ir tiesiasi netolygiai, lyg trūkčiodama – gydytojai šį reiškinį vadina "dantračio" fenomenu.
Pasikeičia ligonių rašysena: raidės tampa smulkios, ilgiau rašant – dar mažesnės, nebe aiškios. Balsas tampa monotoniškas, gali prikimti.
Ilgiau sergant, vargina seilėtekis, gali pasunkėti kramtymas, rijimas. Neretai gausiau riebaluojasi oda ir plaukai, užkietėja viduriai, gali atsirasti šlapinimosi bei lytinės funkcijos sutrikimų. Ligoniai gali jausti didesnį, nei anksčiau, nuovargį. Sulėtėja ir mąstymas, minčių dėstymas. Dažnai kartu nustatoma depresija.
Sergant antriniu parkinsonizmu, galimi kiti papildomi simptomai, būdingi atskiroms ligoms.
Parkinsono ligos eiga lėtinė, laipsniškai progresuojanti. Ilgiau sergant, gali pasitaikyti ne visuomet nuspėjamų būklės pablogėjimų bei pagerėjimų, kurie iš dalies priklauso nuo vartojamų vaistų. Kartais galimas "sustingimo" fenomenas – tai staigus laikinas negalėjimas pajudėti.
Komplikacijos
Ilgai sergant, atsiranda ženklesni kraujospūdžio svyravimai (ligoniui atsistojus, kraujospūdis mažėja, todėl jaučiamas silpnumas, svaigimas, kartais net apalpstama). Taip pat mažėja paciento mobilumas, gali atsirasti pragulų, prisidėti infekcija.
Patarimai
• Niekada nenutraukti ir nekeisti medikamentinio gydymo be gydytojo žinios.
• Kasdienė mankšta didina ištvermingumą ir gerina savijautą. Pratimų išmokys gydytojas ar kineziterapeutas.
• Jei vargina drebėjimas, reikėtų atsipalaiduoti, giliai pakvėpuoti; vengti kofeino; reguliariai mankštintis; gerai pailsėti.
• Vaikščiojimui patogu turėti porą gerų batų žema pakulne ir gera pėdos atrama; vengti sportinių batelių su rumbuotais padais. Reikėtų stipriau kilnoti kojas ir mosuoti rankomis; žengti lyg lipant per rąstą. Treniruotis eiti ilgais žingsniais. Stovėti tiesiai, laikant galvą iškeltą. Jeigu reikia apsisukti, nesisukti ant vienos kojos, o eiti ratu, kol atsisukama į reikiamą padėtį.
• Jeigu sustingo, nereikia bandyti eiti, o prispausti kulnus prie grindų; stovėti tiesiai, neatsilošti; žiūrėti tiesiai, pasirinkti taikinį ir eiti į jį, ypač žengiant pro duris. Reguliari mankšta, padės išlaikyti pusiausvyros pojūtį.
• Jei ypač pasunkėjo rašymas, geriau rašyti dideliu rašikliu ar pieštuku. Kartkartėmis pakelti ranką, ištiesti per alkūnę, pajudinti pirštus.
• Jei vargina kritimai, pašalinkite iš kelio kilimėlius arba kitas kliūtis kojoms namų viduje ir jų aplinkoje. Venkite kopėčių arba kėdės aukštai esantiems daiktams pasiekti. Prieš atsikeldami iš lovos arba kėdės, stabtelėkite minutei sėdimoje padėtyje; jei pajutote svaigimą, sustokite arba atsisėskite.
• Įsigykite rūbus, kuriuos lengva užsivilkti, pvz., sportines kelnes, nertinį, t.p. batus su lipdukiniais užsegimais.
• Stiprinkite veido judesius sakydami, pvz., abėcėlę, garsiai skaitydami. Stenkitės tarti aiškiai, mintis reikškite trumpomis, glaustomis frazėmis.
• Valgykite, padėję indus ant neslystančio patiesalo; naudokite maisto smulkintuvą, kad nereikėtų pjaustyti peiliu. Valgykite mažais kąsniais, gerai sukramtykite, atsargiai rykite. Dažnai užgerkite. Maitinkitės laiku, tuo pačiu metu. Nurykite seiles prieš įsidėdami maistą į burną.
• Pašalinkite iš vonios kambario slidžius kilimėlius, užklokite plyteles neslystančia danga, vonioje patieskite guminį kilimėlį; įsirenkite stiprias rankenas prie vonios, tualeto.
Baimė
Baimė – emocija, kylanti biologiniam ar socialiniam individo gyvavimui pavojingose situacijose, susijusiose su tikru ar įsivaizduojamu pavojaus šaltiniu. Nuo skausmo ir kitų kančių, kurias sukelia realus gyvavimui pavojingų veiksnių poveikis baimės skiriasi tuo, kad atsiranda juos nujaučiant, jų tikintis.
Baimės išgyvenimo stiprumas ir specifika priklauso nuo pavojaus pobūdžio ir yra įvairaus diapazono (baiminimasis, būgštavimas, išgąstis, siaubas). Gali padažnėti kvėpavimas, pulsas, pakilti kraujospūdis, padidėti raumenų tonusas, džiūti burna.
Būsena, kylanti kai pavojaus šaltinis neaiškus arba nesuprantamas, vadiname nerimu. Baimė perspėja subjektą apie gręsiantį pavojų leidžia sutelkti dėmesį į šaltinį, skatina ieškoti būdų pavojui išvengti. Susidariusios baimės reakcijos yra palyginti pastovios ir gali išlikti netgi suvokiant jų beprasmiškumą. Todėl paprastai stengimasi išugdyti žmogaus sugebėjimą tvardytis apėmus baimei, o ne apsaugoti žmogų nuo jos.
Kaip įveikti baimę?
Beveik kiekvienas žmogus ko nors yra bijojęs arba bijo. Kiekvienas su baimėmis kovoja skirtingai. Tai priklauso nuo asmenybės bruožų, situacijos, baimės stiprumo ir ko bijoma. Pirmiausias dalykas, padedantis tvarkytis su savo baimėmis - nebijoti žodžio “baimė”. Arba - nebijoti pačios baimės. Prie baimių galima prisitaikyti, galima jas sumažinti, galima ir visai jas “išspręsti”, o kai kurios yra netgi naudingos kaip apsauginė funkcija.
Dažniausiai baimę įveikti padeda gilus kvėpavimas (yra net specialūs pratimai), atsipalaidavimas, objektyvus požiūris į situaciją - jos analizė, nedramatizavimas. Visi šie būdai padeda baimei nepavirsti nekontroliuojama. Baimė baimei nelygu... Nėra tokių metodų, kurie garantuotų šimtaprocentinį išsilaisvinimą nuo taip vadinamų specifinių fobijų. Fobijas galima transformuoti į lengvesnes, lengviau kontroliuojamas baimes. Galima su savo baimėmis tvarkytis padedant specialistui - individualioje ar grupinėje psichoterapijoje. Taip pat gali padėti draugai ar šeima. Tačiau kiekvienas gali stengtis padėti sau ir pats.
Senatvės baimė
Trimis pagrindinėmis prielaidomis remiasi bandymas aiškinti seno žmogaus baimę kaip lūkesčių, poreikių ir įžvalgos kitimą. Štai ką teigia kognityvinė senėjimo teorija:
1. Seno žmogaus elgsena yra susijusi ne tiek su išoriniais, kiek su viduje išgyventais pokyčiaias (pvz., vaikai jau suaugę, tadmanęs nebereikia)
2. Kaip išgyvenami dabar vykstantys pokyčiai, priklauso ir nuo paties senstančio žmogaus poreikių bei lūkesčių, kurių jis kitąsyk gal ir nesuvokia, ir nuo visuomenės arba jo šeimos narių, su kuriais jis gyvena.
3. Svarbiausia sąlyga, kad senatvė neslėgtų, yra sąmoningas senstančio žmogaus požiūrosį savo poreikius (motyvus)
4. ir tų poreikių dermė su tikrovės išgyvenimu. Pvz., vaikų išėjimą gyventi atskirai galima suvokti ir kaip teigiamą dalyką, jei vaikų savarankiškumas buvo jų ugdymo tikslas.
Ne tiek gyvenimo situacija, kiek vidinių struktūrų pakitimas lemia vienokį ar kitokį senatvės pokyčių išgyvenimą.
„Senų žmonių baimės“ Harald Blonski, alma litera 2003
Alzheimerio liga
Demencija – laipsniškas protinių sugebėjimų mažėjimas dėl galvos smegenų ligos, kurios metu žūsta nervinės ląstelės ir jų jungtys. Skirtingų žmonių atmintis, mąstymas, gebėjimas susikaupti ir spręsti problemas, asmenybės bruožai, elgesys ir emocijos pasikeičia nevienodai. Bent 50 proc. pacientų, vyresnių nei 65 metų, demencijos simptomai atsiranda dėl Alzheimerio ligos - tai lėtinė progresuojanti galvos smegenų liga, kurios metu plonėja nervų skaidulos, nyksta jų jungtys ir pačios nervinės ląstelės (vyksta neurodegeneracija), galvos smegenyse kaupiasi specifiniai baltymai (amiloidas), sutrinka normalūs biocheminiai informacijos perdavimo procesai. Šią ligą pirmasis aprašė 1907 m. vokiečių gydytojas Aloizas Alzheimeris, kurio vardu ji ir pavadinta.
Ligos priežastys
Dažniausia demencijos priežastis - Alzheimerio liga. Kitos dažnesnės priežastys:
a) Kraujagyslinė demencija, kuri vystosi dėl galvos smegenų kraujotakos sutrikimų (aukšto kraujospūdžio pasekmės, smegenų infarktas ar kraujosrūva, ypač pakartotiniai jų epizodai).
b) Difuzinė Levi tipo degeneracinė liga (Lewy kūnelių liga).
c) Piko liga, kuomet labiausiai nukenčia kaktinės galvos smegenų sritys.
d) Hantingtono (Huntington) liga – reta, paveldima demencijos forma, kurios metu atsiranda specifinių judesių sutrikimų. Ja serga 1:20 000 gyventojų; sergančio ligonio vaikams tikimybė ja susirgti yra 1:2.
Taigi, kai kurios demencijos gali būti paveldimos. Daugeliu Alzheimerio ligos atvejų nebuvo patvirtintos prielaidos, kad liga persiduoda iš kartos į kartą, tačiau kai kuriose šeimose paveldima ankstyvos pradžios (iki 65 m.) šios ligos forma. Nustatytas šeiminis Alzheimerio ligos ryšys su Dauno (Down) sindromu, gali turėti įtakos patirtos galvos traumos, virusinės infekcijos, arterinė hipertenzija, estrogenų kiekio sumažėjimas moterims po menopauzės, apsinuodijimas aliuminiu. Apskritai, demencijos vystymuisi turi reikšmės aplinkos ir genetinių faktorių sąveika.
Demencijos simptomai gali atsirasti ir dėl vaistų, toksinų (ypač alkoholio) vartojimo, po galvos smegenų traumų, esant padidėjusiam slėgiui kaukolės viduje, t.p. dėl infekcijų, sergant medžiagų apykaitos, skydliaukės ligomis (ypač susilpnėjus jos veiklai), navikais, depresija, dėl nepilnavertės mitybos (t.p. ir alkoholikams) - laiku ir tinkamai gydant šias būkles, demencijos reiškiniai gali išnykti. Labai retai demencijos priežastimi gali būti specifinių infekcinių baltyminių veiksnių sukeltos ligos.
Paplitimas
Demencija paprastai prasideda vyresniame amžiuje, dažniausiai virš 65 metų. Jos simptomus patiria apie 5 proc. visų vyresnių nei 65 metų asmenų, o virš 80 metų jų skaičius padaugėja iki 20 proc. Alzheimerio liga gali susirgti ir jaunesni asmenys (iki 65 metų), tuomet liga greičiau progresuoja, pasireiškia kalbos, rašymo, skaitymo, veiklos sutrikimai; susirgus vyresniam žmogui, progresavimas lėtesnis, pagrindinis simptomas - blogėjanti atmintis. Tačiau tik maždaug vienas iš 1000 žmonių, jaunesnių kaip 65 metų, suserga demencija. Alzheimerio liga kiek dažniau serga moterys.
Simptomai
Ankstyvoje stadijoje silpnėja trumpalaikė atmintis (pamiršta neseniai vykusius dalykus), atsiranda pasikartojimai (ligoniai linkę kartoti tas pačias istorijas), lėčiau suvokia kai kuriuos dalykus bei ne taip greitai priima sprendimus, vengia naujovių, nesistengia prisitaikyti prie pokyčių, būna pikti ar liguistai jautrūs dėl savo nesugebėjimo ką nors atlikti ar prisiminti, dažnai pameta daiktus ar netgi mano, kad juos paėmė kiti, labiau kreipia dėmesį į save, mažiau domisi aplinkiniais, savo laisvalaikio pomėgiais ar veikla; atsiranda sumišimas, depresija, apatija.
Palaipsniui ryškėja orientacijos sutrikimai: pasiklysta nežinomoje, vėliau ir įprastoje vietoje, neatpažįsta aplinkos, nesiorientuoja laike, klajoja naktį.
Toliau silpnėja atmintis: pamiršta šeimos narių vardus, neseniai vykusius įvykius, o dažniausiai puikiai atsimena, kas vyko tolimoje praeityje; pamiršta verdančius ant viryklės puodus, vėliau - ir pavalgyti ar nusiprausti, nebesugeba atlikti buities ar kitų įprastų darbų. Sunkėja kalba, prarandamas sugebėjimas mokytis, skaičiuoti, skaityti. Ligoniai jaučiasi nesaugūs, palaipsniui tampa nesavarankiški.
Kinta potraukių sfera: gali pasikeisti valgymo įpročiai (pvz., atsiranda potraukis saldumynams ar poreikis jais apsivalgyti), gali dažniau siekti seksualinių santykių, seksualiai elgtis netinkamoje aplinkoje ar nukreipti potraukį į netinkamus asmenis.
Sutrinka miegas: sunkiai užmiega, dažnai pabunda, keliasi, nerimauja tamsoje, klajoja po namus, gali išeiti iš namų, paklysta.
Keičiasi elgesys (elgiasi netinkamai, patys to nesuvokdami, - išeina į gatvę su pižama, kt.), emocijos (reakcija į jaudinančią aplinką blanki, tačiau be priežasties greitai supyksta ar tampa prislėgti, agresyviai kalba ar elgiasi). Gali atsirasti kliedesių, haliucinacijų: mato ar girdi, ko iš tiesų nėra; be aiškios priežasties ima garsiai šaukti, klykti ar dejuoti. Kartais vėlesnėse stadijose išsivysto traukuliai.
Progresuojant ligai, ligonis tampa visiškai priklausomas nuo aplinkinių: nebeapsitarnauja, nebepažįsta artimųjų, nesuvokia, kas jam sakoma, dažnai kartoja tam tikrus garsus, nevalingus judesius, sunkiai vaikšto, pats nepavalgo, nevalingai šlapinasi ir tuštinasi. Vėlyvojoje stadijoje ligonis visiškai praranda sugebėjimą galvoti, kalbėti, suvokti ir judėti.
Ne kiekvienam ligoniui pasireiškia visi nurodyti simptomai. Ligonių sugebėjimai gali keistis diena iš dienos – tai priklauso ir nuo jų fizinės sveikatos. Atskirų demencijos rūšių atveju gali dominuoti vieni ar kiti simptomai.
Ligos eiga
Ligos eiga progresuojanti, o progresavimo greitis individualus. Alzheimerio liga sergantys asmenys nuo simptomų atsiradimo vidutiniškai išgyvena 7-12 m..
Alzheimerio liga sergančio slaugos taisyklės:
- Stengtis užtikrinti pastovesnę ir pažįstamą aplinką ligoniui;
- Jei sutrikęs miegas ar sunku orientuotis naktį, padeda silpna šviesa miegamajame;
- Reikia užtikrinti saugumą: ugnies, vandens, dujų pavojų;
- Kad ir kokie būtų keisti sergančiojo veiksmai ar mintys, jie jam atrodo realūs ir nereikia juoktis;
- Jei ligonis išreiškia stiprias emocijas, kurių priežastis neįmanoma nustatyti ar paaiškinti, reikia nukreipti jo dėmesį į kitą dalyką;
- Jeigu kyla slaugomam asmeniui haliucinacijos, tokių fantazijų nereikia nei patvirtinti, nei paneigti;
- Reikia skatinti ligonį kuo ilgiau save apsitarnauti, nes tokiam žmogui izoliacija nuo paprastų darbų ir rūpesčių gali tik pakenkti;
- Kontroliuokite, kaip ligonis vartoja vaistus ar tinkamai maitinasi, nesutrikę gyvybinės funkcijos;
- Skatinti ligonį būti fiziškai aktyviu.
Patarimai ligoniui sergančiam
- Stenkitės atlikti visus kasdieninius darbus, kai jaučiatės geriausiai. Dirbkite pamažu, neskubinkite savęs ir neleiskite, kad kiti jūs skubintų;
- Jei neturite artimųjų, kurie prireikus galėtų padėti, kreipkitės į medikus ar artimiausią socialinį pagalbos skyrių, kad paskirtų žmogų, kuris jus nuolat lankytų;
- Visada nešiokitės užrašų knygutę. Joje turi būti surašyti svarbiausi telefono numeriai, žmonių vardai , darbai, kuriuos turite atlikti, planuojami susitikimai, namų adresas, bei paaiškinimai, kaip juos surasti;
- Prie telefono aparato pasikabinkite skubios pagalbos telefonų sąrašą;
- Turėkite žmonių, su kuriais susitinkate dažniausiai nuotraukas su vardais;
- Nustatykite žadintuvą ar paprašykite, kad kas paskambintų ar primintų valgyti ir gerti vaistus;
- Kad orientuotumėtės laike nuolat pieštuku kalendoriuje pažymėkite dieną;
- Atsarginius buto raktus palikite pas patikimus kaimynus ar gimines, draugus;
- Šeimos draugų ar kaimynų paprašykite, kad nuolat patikrintų jūsų elektrą, pašto dėžutę, šaldytuvą, dėl gendančių produktų;
- Jei rūkote, nuolat patikrinkite ar užgesinote cigaretę;
- Išeinant iš namų patikrinkite ar išjungta elektra, dujos ,televizorius;
- Nuolat treniruokite savo psichiką.
Pagyvenusių žmonių slauga, Kauno medicinos universitetas, Kaunas 2001
