7 teiginiai apie homeopatiją

Homeopatija Lietuvoje priskiriama netradicinei arba alternatyviajai medicinai. Ją dažnai renkasi tie, kurie ieško natūralesnių gydymo metodų. Vis dėlto neaišku, ar homeopatijos veikimas yra stipresnis nei placebo efektas, kurio vertės tikrai negalime sumenkinti. Pasidalinsime septyniomis įdomybėmis apie homeopatiją, kad apie šią netradicinės medicinos šaką sužinotumėte daugiau. 

1) Homeopatija atsirado Vokietijoje ir paplito po visą pasaulį. Pirmą kartą ji aprašyta pačioje 18 amžiaus pabaigoje, o visas pasaulis apie ją sužinojo 19 amžiuje. Vis dėlto šis alternatyvios medicinos gydymo metodas „karaliavo“ neilgai. Maždaug 19 amžiaus pabaigoje – 20 amžiaus pradžioje homeopatijos gydymo metodą išstūmė svarbūs to laikmečio medicinos laimėjimai. Tačiau homeopatiniai gydymo metodai „nepasidavė“ ir savo galią susigrąžino 20 amžiaus antrojoje pusėje, kai į pasaulį grįžo aktyvesnė natūralumo paieška. Šiandien homeopatija populiari beveik visame pasaulyje.

2) Homeopatijos pradininku ir tėvu laikomas Samuelis Hanemanas. Jis atliko įvairius eksperimentus ir pastebėjo, kad chininmedžio žievė, tiksliau, didesnės chinino dozės sukelia simptomus, labai panašius į tuos, kurie pasireiškia sergant maliarija. S. Hanemanas nusprendė, kad mažos chinino dozės gydo maliariją, t.y. jis bandė įrodyti, kad „panašus gydo panašų“.

3) Pats homeopatijos terminas yra sudurtinis žodis, reiškiantis „panašią ligą“ arba „panašų skausmą“, taigi jis paremia pagrindinį homeopatijos principą, kad „panašus gydo panašų“. Šis principas senoviškai skamba taip „similia similibus curantur“. Juo šiandien grindžiama homeopatijos sritis, pavyzdžiui, iš mažų svogūnų sulčių dozių gaminami homeopatiniai preparatai nuo slogos.

4) Dauguma mano, kad homeopatija – tai gydymas vaistažolėmis. Tik iš dalies. Taip, didžiąją homeopatinių preparatų dalį (apie 60 procentų) sudaro augalinės kilmės medžiagos, tačiau naudojamos ne vien jos. Tai gali būti įvairiausi gyvulinės kilmės produktai, pavyzdžiui, nuodai, išskyros, organų dalys. Tai gali būti ir patys įvairiausi mineralai ar metalai, kurie šiomis dienomis naudojami ne taip jau ir retai. Tai gali būti viskas, kas randama gamtoje, net ir energija, kurios chemiškai užčiuopti niekaip neįmanoma. Mat homeopatijoje energinis aspektas laikomas itin reikšmingu.

5) Homeopatija remiasi organizmo harmoningumo principu. Vadinasi, kad nepakanka žinoti tik tai, kokia liga serga pacientas. Labai svarbu įvertinti, kaip jis jaučiasi, kokias emocijas patiria, koks jo asmenybės tipas ir t.t. Teigiama, kad homeopatija – tai individualus, asmeniškai pritaikytas ir žmogaus asmenybės tipą atitinkantis gydymas. Tikima, kad homeopatija padeda sustiprinti žmogaus imuninę sistemą, valyti organizmą, atstatyti energijos lygius, išvengti labai sunkių ligų, pagerinti bendrą fizinę ir emocinę būklę bei gyvenimo kokybę. Teigiama, kad šis metodas padeda gydyti ne pačią ligą, o stiprinti bendrą asmens sveikatą, tad prieš pritaikant gydymą, labai svarbu tiksliai išsiaiškinti žmogaus poreikius ir organizmo „santvarką“.

6) Mokslininkai homeopatiją engia ir vadina ją pseudomokslu, nes netiki, kad vanduo gali atsiminti informaciją, o itin praskiestuose tirpaluose cheminės medžiagos molekulių tiesiog nebegali likti. Kai kurie preparatai praskiedžiami tūkstančius kartų, tad surasti veikliosios medžiagos pėdsakų tokiame modifikuotame tirpale tiesiog nebeįmanoma. Vis dėlto neatmetama placebo tikimybė, o patys homeopatai teigia, kad šie praskiedimai ir yra gydymo pagrindas, nes būtent jais perduodama daug naudingos energijos. Galima teigti, kad geriausiai tradicinę mediciną remiantys mokslininkai su homeopatais sutaria tuomet, kai homeopatiniais preparatais tiesiog papildoma tradicinė medicina.

7) Homeopatinių preparatų formos pačios įvairiausios – vieni populiariausių yra žirneliai. Taip pat galima rasti tablečių, lašų, tirpalų, tepalų, ampulių, motininių tinktūrų, žvakučių, purškalų, sirupų ir t.t. Šiandien pasirinkimas tikrai labai gausus.

Susiję straipsniai

Mūsų draugai