Augalų šaknys: ko nežinojote

Praėjusiame numeryje rašėme apie įvairių vaistinių augalų šaknų naudą mūsų sveikatai ir sulaukėme nemažo susidomėjimo, o dalis skaitytojų apskritai domėjosi, kuo šaknys tokios svarbios, kodėl jose kaupiasi mums taip naudingos medžiagos. Nusprendę, kad tai gali būti įdomu ir kitiems mūsų skaitytojams, plačiau apie šaknų reikšmę ne tik mums, bet ir augalams paprašėme papasakoti Dubravos arboretumo viršininkės Valerijos Baronienės.

 

Pirmiausia – kodėl šaknys reikalingos augalui, kokios jų funkcijos?

 

Prieš 400 milijonų metų į sausumą išsikėlę daugialąsčiai dumbliaiirmenybę gavo tie, kurie sugebėjo giliau prasiskverbti į substratą, geriau jame įsitvirtino, galėjo pasisemti daugiau drėgmės ir maisto. Taigi iš esmės tos dvi funkcijos svarbiausios liko iki šiol, t.y. įtvirtinimas ir siurbimas. Visa kita priklauso nuo augalo, bet šitas dvi kiekvieno augalo šaknys su labai retomis išimtimis vykdo. davė pradžią dar belapiams stuomeniniams augalamspsilofitams. P

 

Gal galima apie tai išsamiau?

 

Fizikinio reiškinio, vadinamo osmoze, dėka vanduo per pusiau pralaidžias membranas, t. y. ląstelės sieneles, juda iš silpnesnės į stipresnės koncentracijos tirpalą, t. y. iš dirvos į augalo šaknis. Štai kodėl žūsta pertręšti augalai – kai dirvoje ištirpusių trąšų koncentracija didelė, iš augalų šaknų vanduo išsiurbiamas į dirvą. O sudėtingo proceso, vadinamo aktyviuoju siurbimu, metu iš dirvos įvairių medžiagų molekulės ir jonai patenka į augalo šaknis, net jei šių medžiagų koncentracija šaknyse didesnė negu dirvoje.

Kita funkcija, kaip minėjau, yra augalo įtvirtinimas. Tam padeda ir pakitusios šaknys - atraminės, orinės, vandeninės ir kt.

 

Kas tai yra vandeninės ar orinės šaknys, manau, apie jas dauguma mažiau yra girdėję?

 

Vandeninės šaknys tai tokios, kurios yra vandenyje, jos gali būti įsitvirtinusios ir neįsitvirtinusios. Pavyzdžiui, Lietuvoje tokias šaknis turi plūdena. Tokios šaknys tiesiog plaukioja ir padeda išlaikyti augalui pusiausvyrą.

Dabar dėl orinių. Taigi oro reikia ne tik antžeminei daliai, bet ir šaknims. Kai užlieja vanduo, jis išstumia orą, ir šaknys jo nebegauna. Taigi, kai augalas auga aplinkoje, kurioje visada viskas užtvindyta, oro nėra, o jo norisi, tada iškiša šaknų ataugas ir taip kvėpuoja.

 

O kokie augalai yra parazitai?

 

Yra augalų, kurie šaknimis prisitvirtina prie kito augalo. Tai vadinamosios

kimbamosios šaknys. Tokie augalai įsikimba, ir šaknų nebereikia. Pavyzdžiui, brantas, jeigu tinkamo augalo šalia nėra, jis nepajėgia išgyventi, jei yra, stiebelis vyniojasi apie augalą, iš stiebelio išauga pridėtinės šaknys, kurios iš augalo šeimininko siurbia maistą ir vandenį, taigi šaknų nereikia.

O štai, pvz., amalas yra pusiau parazitas, jis yra žalias, pats gaminasi organines medžiagas, bet vandens ir mineralinių medžiagų pasiimti iš dirvos negali, todėl jis šaknimis, kurios įsiskverbia po medžio žieve, iš to medžio siurbia vandenį su jame ištirpusiomis maisto medžiagomis. Jo šaknys yra dvejopos vienos skirtos, jei taip galima pasakyti, vogti, o kitomis laikosi.

Nėra parazitai ir orchidėjos. Nors natūraliai jos auga ant kitų medžių šakų ir kamienų, bet jų šaknys kadaruoja ir ore, kadangi ten drėgna ir šilta, jos sugeria drėgmę iš oro, gamina šiek tiek organinių medžiagų, kaip ir lapai, o į augalą neįsiskverbia ir medžiui žalos nedaro.

 

O ar yra dar augalų visai be šaknų?

 

Taip, yra, pavyzdžiui, samanos. Kai pradžioje kalbėjome apie pirmuosius augalus, taigi tie, kuriems pavyko užsiauginti geras šaknis ir įsitvirtinti, išaugo į ąžuolus ir egles,

o samanoms nepasisekė, jos šaknų neturi – kepštelėjai ir išrovei. Samanos turi tik vadinamuosius rizoidus, jais prisitvirtina, bet vandens nesiurbia.

Silpnai išsivysčiusios kai kurių vabzdžiaėdžių augalų šaknys. Plūdenos giminaitė volfija, mažiausias žiedinis augalas, neturi šaknų. Taip pat šaknų neturi kai kurie parazitiniai augalai (minėtasis brantas – daigas su šaknimi, po to ji sunyksta).

 

O kokį poveikį augalų šaknys turi dirvožemiui, gal sodinant kokius nors augalus galima jį pagerinti? O gal jos neigiamai veikia dirvos struktūrą?

 

Ne, dirvožemio struktūrą veikia gerai. Jeigu išsamiau, tai dirvos sluoksnis su šaknimis vadinamas rizosfera, joje vyksta įdomūs procesai, gyvena daugybė bakterijų, dumblių ir gyvūnų. Šaknys veikia dirvos struktūrą, biologinę įvairovę, išpurena dirvožemį. Dirvožemis be gyvų padarėlių yra negyvas, o prie šaknų, ant šaknų, su šaknimis gyvena mikroorganizmai, kurie suteikia dirvožemiui gyvybę. Taigi jame yra milijonai visokių būtybių, kurių mes neįžiūrime. Jie tarpusavyje veikia vieni kitus, ir visa tai yra gerai.

 

O kaip augalai veikia vienas kitą?

 

Procesas, kai vienas organizmas cheminėmis medžiagomis veikia kitą, vadinamas alelopatija. Tiesa, yra augalų, kurie taip įsigudrino, kad gamina medžiagas, slopinančias kitų augimą. Tai nėra visuotinis reiškinys, bet tokie yra juodasis riešutmedis, eukaliptas, kviečiai.

Kiti organizmai, atvirkščiai, vienas kitam padeda. Pavyzdžiui, grybai prisitaikę sugyventi su tam tikrų medžių šaknimis, padeda apsirūpinti maisto medžiagomis. Juk faktiškai grybas – tai ne tik tai, ką mes matome paviršiuje ir valgome (vaisiakūnis), tai yra daug ilgų plonų ląstelių (hifų), kurios atrodo kaip labai ploni siūliukai.

 

Teko girdėti, kad negerai sodinti šalia tujų, nes šaknys neigiamai veikia aplinkinius augalus.

 

Na, čia kitas reikalas. Jų šaknys paviršinės, driekiasi plačiai ir yra labai tankios. Po tujomis sausa, šaknų raizgalynė – nėra ką valgyti, nėra vandens, tai ko norėti, kad po jomis kas nors augtų.

 

O kaip mums svarbiausia funkcija – maisto medžiagų saugojimas, gal galėtumėte plačiau?

 

Maisto medžiagas saugo visų augalų šaknys, jeigu jie gyvena ilgiau negu vienerius metus. Jei kokia žliūgė pavasarį išdygo, o rudenį numiršta, tai jai nėra jokio reikalo maisto medžiagų saugoti. Visi kiti saugo šaknyse. Pažiūrėkim į medžius pavasarį –pašvietė saulė, užlijo, ir staigia jie ima atsigauti, sprogsta pumpurai. Tam reikia maisto, o iš kur jo paims, jei dar nespėjo visko reikalingo prisisiurbti iš aplinkos, taigi pasiima ko reikia iš šaknų.

Bet yra augalų, kurių šaknys yra maisto medžiagų sandėliavimo organas – tai visi šakniavaisiai, kuriuos ir mes valdome – morkos, bulvės, burokai ir pan. Tai jau šaknų prisitaikymas specialiai sandėliavimui.

 

Taigi prašyčiau apibendrinti: kokią naudą, o gal ir žalą žmonėms turi augalų šaknys?

 

Pirmiausia – apie naudą. Ji įvairiopa – saugo dirvą nuo erozijos, be to, tai ir pašarai, ir maistas, prieskoniai, kosmetika (saldymedis, šventagaršvė), ir vaistai (ženšenis, gencijonas, valerijonas), ir žalioji trąša (ankštiniai).

Tačiau, kaip sakoma, lazda turi augalus. Žalos augalų šaknys taip pat pridaro – gali suardyti dangas, požemines komunikacijas, vamzdžius (atraminės figmedžių šaknys suardė daug majų šventyklų Amerikoje, kai kurias Kambodžoje). Išskiriamas CO2 ištirpęs ardo marmurą ir panašias medžiagas, kad šaknys galėtų įsiskverbt.

Todėl yra specialūs reikalavimai, kokiu atstumu nuo pastatų galima sodinti medžius ir krūmus. Ir kuo didesnis medis, tuo didesnės šaknys.

  

Ar žinote, kad:

·         Šaknų įsiskverbimo gylis priklauso nuo augalo rūšies, dirvos savybių, vandens, oro ir maisto prieinamumo. Giliausiai – dykumose ir vidutinio klimato miškuose, sekliausiai – tundrose, šiaurės miškuose.

·         50 cm aukščio rugys: 80 ūglių, 14 mln. šaknų, bendras jų paviršiaus plotas 371,6 m2 – 130 kartų didesnis už stiebų ir lapų paviršių. Bendras ilgis 613 km, užima 6 litrus dirvos.

·         Vidutinis medis per metus įsiurbia apie 2000 l vandens. 90 proc. maisto medžiai pasigamina, 10 proc. įsiurbia (bet tai medžiagos, kurių negali pasigaminti).

·         Medžių šaknys savo dydžiu beveik prilygsta antžeminei daliai. Greta augančių tos pačios rūšies augalų šaknys gali suaugti.

 

Tai įdomu

Kai kurių augalų šaknys sugeba sustorėti ir sutrumpėti. Jeigu šaknis trumpėja, vadinasi, visą antžeminę dalį tempia gilyn – kaip spyruoklė, kuri susispaudžia. Taigi jei lauke žiemą labai šalta, taip apsaugoma ir šiek tiek antžeminės dalies. Tokias šaknis turi daugelis dekoratyvinių svogūninių augalų, taip pat ir kiaulpienės.

 

Ką reikia žinoti

• nuo pastatų sienų (su langais) medžiai gali būti sodinami ne arčiau kaip 10 m, aukštesni kaip 2 m krūmai – 2,5 m atstumu, o nuo belangių sienų ir monolitinių tvorų atitinkamai 5 m ir 2,5 m atstumu;

• nuo atraminių sienučių medžiai sodinami ne arčiau kaip 3 m, krūmai – 1 m atstumu;

• nuo apšvietimo stulpų, kolonų ir atramų medžiai sodinami ne arčiau kaip 4 m atstumu;

• nuo kaimyninio sklypo ribos ir gatvės raudonųjų linijų krūmai sodinami ne arčiau kaip 1 m, medžiai iki 3 m aukščio ir krūmai, užaugantys iki 3 m – ne arčiau kaip 2 m, kiti medžiai – 3 m atstumu;

• sklypo šiaurinėje, šiaurės rytų ir šiaurės vakarų pusėje sodinamos gyvatvorės turi būti ne aukštesnės kaip 1,3 m.

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai