Atskleiskime gydomąsias alavijo paslaptis

Liaudyje alavijas vadinamas įvairiai: alijošius, aliuosas, šimtametis... Alijošius žinomas daugiau kaip 3000 metų prieš mūsų erą. Jo lapuose yra įvairių medžiagų: antraceno darinių (pagrindinis komponentas aloinas), dervų, polisacharidų, amino rūgščių, vitaminų, karčiųjų medžiagų. Jo preparatai didina organizmo atsparumą infekcijoms, pasižymi tonizuojamuoju, uždegimą slopinančiu, vidurius laisvinančiu, tulžies išsiskyrimą skatinančiu ir žaizdas gydančiu poveikiu. Senovės egiptiečiai tikėjo, kad alavijo sultys suteikia grožio, sveikatos, žmogus tampa nemirtingas. Pažvelkime ir mes į gydomąsias alavijo paslaptis ir atskleiskime jas.
 

Truputį apie augalą


Tai visada žaliuojantis lelijinių šeimos vaistinis augalas. Jis turi išsišakojusį stiebą, mėsingus, dygliuotus lapus. Lapo viduje – gleivinga masė, kurioje kaupiasi drėgmės atsargos. Oranžinės ar geltonos spalvos žiedai telkiasi kekėmis. Laukinėmis sąlygomis alavijas žydi dažnai, o auginamas namuose – retai, nes jiems stinga šviesos ir šilumos. Kilęs iš Rytų ir Pietų Afrikos. Tai medis, tropikuose užaugantis iki 4 metrų aukščio. Lietuvoje alavijas paplitęs kaip kambarinis augalas.
 

Istoriniai duomenys byloja


Rašytinių duomenų apie šį gydomąjį augalą yra nuo Aleksandro Makedoniečio (356 – 323 m. pr. m. erą) laikų. Makedoniečio mokytojas ir auklėtojas Aristotelis kreipėsi į jį prašydamas užkariauti Sokotros salą, esančią Indijos vandenyne, nes šios salos vietiniai gyventojai augina alaviją, kurio lapai vartojami žaizdoms ir kitoms ligoms gydyti. Aleksandras Makedonietis išpildė savo mokytojo prašymą, ir nuo to laiko alavijo auginimas tapo graikų monopolija.
Vakarų Indijoje alaviją auginti pradėta dar XVI amžiaus pabaigoje, šiuo metu ten yra jų didelės plantacijos.
Apie alavijo gydomąsias savybes savo darbuose rašė Dioskoridas, Plinijus, Celsas, Galenas. Daugelis autorių apibūdina alavijo lapus ir sultis kaip vertingą vidurių laisvinamąjį, žaizdas gydantį, antimikrobinį, uždegimą slopinantį vaistą.
Romėnai augino alaviją savo soduose. Arabai laikė augalą kantrybės simboliu, nes jis labai ilgai nevysta. Alavijas buvo plačiai paplitęs Kinijos buityje ir medicinoje. Šviežias augalas buvo džiovinamas ir jo dedama į vaistinius mišinius.
 

Alavijo sultyse esančios medžiagos ir jų savybės


Aminorūgštys: alavijas turi 20 aminorūgščių – iš jų 8 yra nepakeičiamos, t. y. žmogus jų turi gauti su maistu, nes organizmas jų negamina (pvz., aminorūgštis triptofanas);
Vitaminai: gausu A, B (ypač B12), C, E grupės vitaminų, folio rūgšties, niacino ir kt.;
Mineralai: Ca, Mg, Zn, Mn, Fe, Cr, Cu ir kt.;
Monosacharidai ir polisacharidai: ypatingas yra acemananas, nes jis naikina patologinius mikroorganizmus;
Saponinai: soap - muilai, kurie valo žarnyną ir visą organizmą;
Fermentai: lipazės ir proteazės, skaido maisto medžiagas ir padeda virškinti;
Celiuliozės dariniai: ligninas – sumedėjusi medžiaga, kuri turi savybę įsiskverbti giliai į odą;
Antrachinonai: svarbiausi iš jų yra aloinas ir emodinas. Jos pasižymi skausmą malšinančiu poveikiu. Taip pat turi antibakterinių, antivirusinių savybių. Natūralia forma jie yra labai stipri vidurių laisvinamoji priemonė;
Karčiųjų ir kitų medžiagų -


 

Alavijas tinka vartoti sergant:


▪ akių ligomis,
▪ bronchine astma,
▪ lėtiniu bronchitu,
▪ pneumonija,
▪ tuberkulioze,
▪ gerklės ir ryklės ligomis,
▪ skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige,
▪ lėtiniu gastritu,
▪ vidurių užkietėjimu,
▪ sutrikus tulžies ir kepenų veiklai,
▪ cukriniu diabetu,
▪ mažakraujyste,
▪ esant odos uždegimams (dermatitui, egzemai, psoriazei, neurodermatitui ir kt).
 

Kitos alavijo gerosios savybės:


▪ gydo opas, nudegimus,
▪ pasižymi žaizdas gydančiomis ir skausmą malšinančiomis savybėmis,
▪ pasižymi antiseptinėmis, baktericidinėmis savybėmis,
▪ sušvelnina šalutinius radioterapijos poveikius,
▪ geriną apetitą ir virškinimą,
▪ stiprina organizmo atsparumą ligoms,
▪ valo organizmą,
▪ kontroliuoja odos senėjimo ir raukšlių susidarymo procesus,
▪ puikiai tinka esant inkštirams, spuogams, riebiai veido odai,
Taip pat alavijas sumažina kenksmingų medžiagų kiekį, naktį išskiria deguonį sunaudodamas anglies dioksidą, todėl patartina augalą laikyti miegamajame.
 

Alavijo nepatariama vartoti:


• sergant hemorojumi,
• menstruacijų metu,
• nėščioms ir maitinančioms moterims,
• esant vidiniams kraujavimams,
• sergant kepenų ir tulžies pūslės ligomis,
• inkstų ir šlapimo pūslės ligomis,
• sergantiems hipertonine liga,
• jaunesniems nei 12 metų amžiaus vaikams.
 

Keletas patarimų ir receptų su alaviju


Prieš ruošiant, geriau augalo keletą dienų nelaistyti. Vaistams renkami 2–4 metų amžiaus augalo švieži apatinės ir vidurinės stiebo dalies lapai, ne trumpesni nei 15 cm ilgio. Vėliau alavijo lapai nupjaunami, nuplaunami ir nusausinami. Iš jų gaminami preparatai ne vėliau kaip per 24 val.
 

• Jeigu apsideginote – ką daryti?


Praėjus 2 dienoms po nudegimo, žaizda ima gyti. Gijimo procesą labai paspartina alavijo sultys. Kaip tai daroma? Ant nudegusios vietos atsargiai užlašinkite keletą lašų šio lelijinių šeimos augalo sulčių. Galite ir vaistinėje įsigyti losjonų bei kremų nudegimams, kurių sudėtyje yra alavijų ekstrakto.
 

• Skauda gerklę?


Gerklė skalaujama alavijo sultimis, atskiestomis virintu vandeniu (santykiu 1:1), ir 3 kartus per dieną suvartojama po 1 arbatinį šaukštelį sulčių, užgeriant jas pienu.
 

• Sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, pablogėjus virškinimui, išsekus:


0,5 stiklinės susmulkintų alavijo lapų sumaišoma su 1 stikline cukraus arba medaus, 3 paras palaikoma tamsioje vietoje, įpilama 1 stiklinė raudonojo vyno, dar 1 parą palaukiama ir vartojama po 1 valgomąjį šaukštą 2–3 kartus per dieną.
 

• Veidui...


Riebiai odai, nuo spuogų, susierzinimo, gerai veikia aptrynimas alavijo sultimis. Raukšlių profilaktikai naudinga daryti 2 kartus per savaitę pavilgus po 10 minučių. Paruošimas: lapus išplauti virintame vandenyje, apdžiovinti ir 10 dienų laikyti tamsioje vėsioje vietoje. Susmulkinti, išspausi sultis ir iškarto panaudoti.
 

• Lėtinis vidurių užkietėjimas


Sultis patariama gerti nuo lėtinio vidurių užkietėjimo po 1 vieną šaukštelį arba desertinį šaukštą 2–3 kartus per dieną, pusę valandos prieš valgį.

 

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai