Ir vėl „streikuoja“ skrandis?

„Ir vėl sustojo skrandis“ arba „jaučiu sunkumą skrandyje“ yra labai dažnai nuskambantys ir, atrodo, labai įprasti nusiskundimai. Tačiau kokia gali būti tokių negalavimų kilmė? Kuo pasireiškia ir kaip diagnozuojama dispepsija? Kaip ji gydoma?

 

Kas yra dispepsija ir kaip ji pasireiškia?

Dispepsija – tai gana dažnas negalavimas arba sindromas. Manoma, kad ji būdinga apie 20 procentų visų gyventojų. Tad nemalonius dispepsijos simptomus gali justi net kas penktas žmogus, nepriklausomai nuo jo amžiaus. Šie nemalonūs ir varginantys simptomai apima:

  • Viršutinės pilvo dalies (epigastriumo) skausmą, deginimą;
  • Diskomforto jausmą po valgio;
  • Ankstyvą sotumo jausmą, atsirandantį dar nebaigus valgyti;
  • Kitus nemalonius su virškinimo traktu susijusius pojūčius, pavyzdžiui, pilvo pūtimą, šleikštulį, pykinimą, kartais vėmimą, viduriavimą, „nevirškinimo“ jausmą ir t.t. 

Manoma, kad dispepsijos sindromas, kaip ir gastroezofaginio refliukso liga, labiau paplitęs išsivysčiusiose šalyse. Skaičiuojama, kad dėl dispepsijos simptomų į gydytojus kreipiasi mažiau kaip pusė jos varginamų pacientų. Dispepsijos priežastys aiškios ne visuomet – jei nerandama jokios organinės patologijos, tuomet svarstoma dėl funkcinės dispepsijos diagnozės (ji nustatoma daugiau nei pusei pacientų, kurie skundžiasi dispepsijos simptomais).

 

Kaip diagnozuojama dispepsija?

Taigi pirmiausiai ieškoma galimų dispepsijos priežasčių. Jei dispepsija sukelta tikslios priežasties, tuomet stengiamasi gydyti pagrindinę ligą. Žinoma, kad dažniausiai pasitaikančios su organine patologija susijusios dispepsijos priežastys yra H. pylori sukelta infekcija, išsivysčiusi skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaligė, gastroezofaginio refliukso liga, kitos virškinimo trakto ligos, pavyzdžiui, skrandžio ar kasos vėžys, lėtinis pankreatitas, virškinimo trakto parazitinių ar uždegiminių ligų sukeltos pasekmės. Dispepsija gali atsirasti ir dėl tam tikrų vaistų vartojimo – būtina paminėti nesteroidinius vaistus nuo uždegimo, kalio ir geležies preparatus, širdies glikozidus, teofiliną, gliukokortikoidus ir kitas vaistines medžiagas. Teigiama, kad dispepsijos sindromo simptomai gali būti susiję ir su sisteminėmis ligomis, pavyzdžiui, cukriniu diabetu, jungiamojo audinio ligomis, kitais medžiagų apykaitos sutrikimais ir kt.

Vis dėlto itin didelei daliai, bent 3 pacientams iš keturių, nepavyksta rasti jokios organinės patologijos – tuomet diagnozuojama funkcinė dispepsija ir stengiamasi nemalonius simptomus pažaboti kitais būdais.

 

Kokie tyrimai atliekami?

Pradedama nuo paciento anamnezės surinkimo ir įprastų laboratorinių tyrimų: bendro kraujo tyrimo, šlapimo tyrimo, išmatų tyrimo. Itin svarbūs tyrimai yra endoskopija, echoskopija, nes jų metu nustatoma nemažai ligos priežasčių, kai pacientui būdinga organinė patologija. Praverčia biocheminiai kraujo tyrimai, kurie suteikia informacijos apie kepenų  fermentų aktyvumą, kitų fermentų kiekius. Viena dažniausiai nustatomų priežasčių yra H. pylori sukelta opaligė, todėl reikia nedelsiant pradėti jos gydymą vaistais ir specialia dieta. Jaunesniems pacientams įprastai nerandama jokių organinių patologijų, tačiau ir jiems gali būti nustatoma H. pylori sukelta infekcija arba gastroezofaginio refliukso liga. Vis dėlto visuomet reikėtų atkreipti dėmesį į tam tikrus pavojaus signalus ir juos patiriantiems pacientams atlikti išsamesnius tyrimus nepriklausomai nuo jų amžiaus. Minėtiesiems pavojaus signalams priskiriami šie ir panašūs simptomai: neaiškios kilmės kūno masės mažėjimas; kraujavimo iš virškinimo trakto požymiai (juodos išmatos ar matomi kraujo likučiai jose); anemija (kurios priežastis nežinoma); sutrikusi rijimo funkcija, dažnas vėmimas, skausmas ryjant maistą ar gėrimus, onkologinių ligų istorija šeimoje, čiuopiami dariniai, sutrikęs tuštinimasis ir kt.

 

Kaip gydoma dispepsija?

Kadangi viena dažniausių dispepsijos priežasčių yra H. pylori infekcija, priežasčių paieška dažniausiai prasideda būtent nuo jos. Jei ji aptinkama, nedelsiant skiriamas gydymo režimas, kurio labai svarbu kruopščiai laikytis – tik taip infekcija bus sunaikinta iki galo ir, tikėtina, netrukus grįš normali virškinimo funkcija.

Kitas svarbus aspektas – skrandžio rūgštingumo mažinimas. Dažniausiai vartojami protonų siurblio inhibitoriai (PSI). Neretu atveju jie vartojami net apie 2 mėnesius. Vienos populiariausių vaistinių medžiagų, priklausančių PSI grupei, yra omeprazolas, pantoprazolas ir kt.

Kai kuriais atvejais trumpalaikiam vartojimui skiriama prokinetikų (domperidono, metoklopramido), kurie padeda sumažinti nemalonius pykinimo ir šleikštulio pojūčius bei vėmimo tikimybę, tačiau jie vartojami ypatingais atvejais, nes jiems būdingas neurotoksinis poveikis ir kiti nepageidaujami reiškiniai. Kadangi dispepsija pakankamai dažnai turi psichologinį atspalvį, gydytojas gali nuspręsti skirti ir psichotropinių vaistų ir (arba) psichoterapiją.

Neretai naudingi ir virškinimo fermentai, ypač jei stebimas jų nepakankamumas. Mezym skrandyje neirios tabletės vartojamos tuomet, kai vyrauja kasos egzokrininės funkcijos nepakankamumas (kaip fermentų pakeičiamoji terapija). Mezym dozė priklauso nuo kasos egzokrininės funkcijos nepakankamumo intensyvumo. Optimali dozė nustatoma individualiai. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Netinkamai vartojamas vaistas gali pakenkti sveikatai.

 

Parengė vaistininkė Rūtelė Foktienė

Susiję straipsniai

Mūsų draugai