Fizinio krūvio parinkimas sergantiesiems bronchų astma

Bronchų astma (BA), sergantys ligoniai vengia fizinės veiklos, nes ji sukelia diskomfortą ir dusulį, todėl lėtai, bet nuolat mažėja sergančiųjų fizinis aktyvumas. Tačiau fiziniai pratimai sergantiesiems BA turi daug naudos: padidėja fizinio krūvio tolerancija, sumažėja širdies susitraukimų (ŠSD) ir kvėpavimo dažnis, padidėja minutinė plaučių ventiliacija, deguonies suvartojimas, anglies dvideginio gamyba bei pagerėja gyvenimo kokybė.
 

Sergančiųjų BA kvėpavimo sistemos funkcija fizinių pratimų metu priklauso nuo pratimų intensyvumo bei jų trukmės. Taikomas nuolatinis ar besikeičiantis fizinis krūvis.
Funkcinio pajėgumo nustatymas yra sergančio BA ligonio ištyrimo dalis. Fizinio krūvio tolerancijos mėginys suteikia informaciją apie ligos ir pažeidimo sunkumą, ja remiantis parenkamas fizinis krūvis, nustatomi plaučių funkcijos pokyčiai fizinio krūvio metu.
Yra keli tyrimo metodai, kurių metu nustatomas maksimalus deguonies suvartojimas (VO2 maks.) bei ligonio funkcinės galimybės. Dėl paprastumo ir patikimumo plačiai paplitę 12 arba 6 minučių ėjimo mėginiai. Taip pat tinka ir bėgančio takelio tyrimas arba veloergometrija.
Parenkant fizinį krūvį, būtina atsižvelgti į 4 kintamuosius: fizinio krūvio/pratimų tipą, intensyvumą, trukmę ir dažnumą.
 

Fizinio krūvio/pratimų tipas


Sergantiesiems plaučių ligomis rekomenduojami ilgalaikiai aerobiniai pratimai. Ėjimas, bėgimas, važiavimas dviračiu, plaukimas, kai didesnis krūvis tenka apatinėms galūnėms, yra rekomenduojami fizinio krūvio tolerancijai gerinti. Taip pat turėtų būti įtraukti ir pratimai viršutinėms galūnėms (rankų ergometrija arba laisvi svoriai). Pratimų apatinėms ir viršutinėms galūnėms derinys veiksmingiau pagerina ligonių funkcinę būklę negu pratimai tik apatinėms arba viršutinėms galūnėms.


 

Intensyvumas


Fizinio krūvio intensyvumas nustatomas ir kontroliuojamas pagal 3 parametrus: ŠSD, VO2 maks. ir dusulį.
ŠSD rezervo metodas (Karvoneno formulė) yra dažniausiai taikomas metodas optimaliam ŠSD, kuriuo užtikrinamas ištvermės treniravimas, nustatyti.
ŠSD rezervas – tai skirtumas tarp maksimalaus ŠSD, nustatyto fizinio krūvio tolerancijos mėginio metu, ir ŠSD ramybės metu sėdint (pvz., jei mėginio metu maksimalus ŠSD – 165 k./min., ramybės – 85 k./min., tai ŠSD rezervas bus 80 k./min.). Jei norima treniruoti 40 proc. ŠSD rezervo, tuomet leidžiamas pasiekti ŠSD: (80x0,40)+85?117 k./min. Jei norima treniruoti 85 proc. ŠSD rezervo, tuomet leidžiamas ŠSD bus 153 k./min. Fizinio treniravimo programos metu leidžiamas ŠSD bus nuo 117 iki 153 k./min.
Nustatant tinkamą ŠSD, reikia turėti galvoje individualias ligonio galimybes ir negalios sunkumą. Esant lengvai ar vidutinei BA, leidžiamas minimalus ŠSD yra 50 proc., o maksimalus – 60–70 proc. ŠSD rezervo. Ligonių, sergančių vidutine ar sunkia BA, maksimali plaučių ventiliacija pasiekiama prieš pasiekiant maksimalias širdies kraujagyslių sistemos galimybes, todėl mėginio metu nustatytas maksimalus ŠSD būna mažesnis negu turėtų būti. Tokiems ligoniams gali būti skiriami fiziniai pratimai, kurių metu priartėjama prie maksimalių plaučių ventiliacijos galimybių arba viršutinės maksimalaus ŠSD rezervo ribos, tai yra 70–85 proc. ŠSD rezervo. Svarbu, kad krūvio intensyvumas turi būti skiriamas pagal apatinę ir viršutinę nustatytą ŠSD ribą, o ne remiantis tik vienu kuriuo nors skaičiumi, kadangi ligonio ŠSD pratimų metu gali svyruoti iki 10 proc.
Fizinis krūvis gali būti skiriamas pagal VO2 maks., pasiektą fizinio krūvio tolerancijos mėginio metu. Remiantis tyrimais, kai kurie ligoniai gali mankštintis iki 95 proc. VO2 maks. krūviu.
Sergantiesiems BA pratimų intensyvumo parinkimas pagal metabolinius vienetus (MET) sudaro kai kurių keblumų. Paprastai normatyvinėse lentelėse fizinis aktyvumas skirstomas pagal deguonies suvartojimą arba MET‘ais, kurių reikia tam tikram veiksmui atlikti (1 MET – tai 3,5 ml deguonies suvartojimas vienam kilogramui kūno masės per minutę sėdint). Ligonių, sergančių BA, kiekvieno fizinio aktyvumo metu suvartotas deguonies kiekis yra individualus ir gali stipriai skirtis nuo normatyvinių lentelių, todėl, skiriant fizinį krūvį vadovaujantis tik lentelėmis, gali būti nepasiektas treniruotės poveikis.
Ligoniams, sergantiems BA, fizinio krūvio intensyvumas gali būti skiriamas ir remiantis dusulio įvertinimo (modifikuota Borgo) skale. Kadangi ligonių plaučių ventiliacijos rezervas gali būti mažas, tačiau ŠSD rezervas normalus, taikant jau minėtąją skalę, galima veiksmingai dozuoti fizinį krūvį pagal subjektyvius požymius. Paprastai skiriamo fizinio krūvio intensyvumas svyruoja nuo vidutinio (3 balai pagal Borgo skalę, kurie atitinka apie 50 proc. VO2 maks.) iki stipraus dusulio (6 balai, apie 85 proc. VO2 maks.).
 

Trukmė


Treniruotės metu, pasiekus nustatytas ŠSD ribas, rekomenduojama mankštintis mažiausiai 20 minučių. Jei ligonis negali išlaikyti fizinio krūvio intensyvumo 20 minučių, turi būti daromos poilsio pertraukėlės, išlaikant bendrą 20 minučių trukmės treniruotę.
 

Dažnumas


Treniruočių dažnumas priklauso nuo fizinio krūvio intensyvumo ir jo išlaikymo trukmės. Jei aerobiniai pratimai atliekami esant nustatytam treniruojamajam ŠSD 20 minučių, tada rekomenduojamos 3–5 treniruotės per savaitę. Dažnesnės pratybos rekomenduojamos ligoniams, kurių funkcinės galimybės mažesnės. Ligoniams, kurių funkcinis pajėgumas labai mažas, reikia 1–2 treniruočių per dieną.

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai