Laukinei gamtai save pašventusi veterinarijos gydytoja Joana Griciūtė nesaugiausiai (sveikatos atžvilgiu) jaučiasi... Amerikoje!  

Kone visuose pasaulio kontinentuose gyvenusi, o šiuo metu apsistojusi saulėtojoje Floridoje (JAV), iš Dzūkijos kilusi diplomuota veterinarijos gydytoja Joana Griciūtė puikiai žino, kaip svarbu tausoti savo sveikatą. Ji jau daug metų radusi „bendrą kalbą“ su laukiniais gyvūnais, todėl tenka saugotis ne tik „žmogiškų“, bet ir „gyvūniškų“ ligų. Kaip Joanai tai pavyksta, kuo apskritai jauną moterį sužavėjo laukinė gamta, kad nepabūgo jokių pavojų, bandysime išsiaiškinti šiame interviu.

Miela Joana, papasakokite žurnalo skaitytojams, kokie buvo pirmieji jūsų „žingsniai“ gamtos link?

Gimiau ir augau žaliajame Alytuje. Man labai pasisekė, kad tėvai turėjo (ir dabar tebeturi) vadinamąjį kolektyvinį sodą, kuriame aš leisdavau visas vasaras, savaitgalius. Klaidžiojimas po šalia esantį mišką buvo mano mėgstamiausias užsiėmimas. Tėvams klausti nereikėdavo – jie žinojo, kad mane ras kur nors miške, beieškančią gyvūnų ar valančią upelį... Nuo vaikystės labai mėgau skaityti, domino įvairios temos, bet labiausiai patiko knygos apie gamtą. Stengdavausi kuo daugiau sužinoti apie gyvūnus, augalus ir pan. Viena man pačių įdomiausių knygų buvo „Medicinos enciklopedija“, išleista 1991–1993 metais. Kadangi mano vaikystės metais „ Google“ dar nebuvo, ši knyga buvo vienintelis žinių šaltinis. Ją skaitydama praleisdavau valandų valandas. Buvo nepaprastai įdomu kuo daugiau sužinoti apie įvairias ligas, nors tuomet ne viską, apie ką buvo rašoma ir ką perskaitydavau, suprasdavau...     

Kodėl pasirinkote būtent veterinariją?   

Darbas su gyvūnais mane domino nuo mažens, medicina irgi buvo prie širdies, tad veterinarijos studijos buvo labai natūralus pasirinkimas. Niekas net ir nesistebėjo, kai stojau į tuometę Lietuvos veterinarijos akademiją (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. – V. G.). Veterinarinė medicina apima viską, kas mane domina, – mediciną, gyvūnus ir jų sveikatos problemų sprendimą. Be to, ir galimybę prisidėti prie gyvūnų gerovės kėlimo, o tai man – svarbiausias mano veiklos tikslas.  

Po studijų aukštojoje mokykloje, kur įgijote veterinarijos gydytojos profesiją, penkerius metus savanoriškai dirbote įvairiuose projektuose Europoje, Azijoje, Afrikoje, Centrinėje Amerikoje. Kas jus pastūmėjo į šią veiklą?   

Traukė laukinė gamta – norėjau dirbti su gyvūnais, kurie nėra išveisti žmonių, skirti vienai ar kitai funkcijai atlikti. Laukiniai gyvūnai gyvena, kaip jiems norisi, – žmonių jiems nereikia. Jie nuo žmonių ir jiems nepriklauso. Jie tiesiog gyvena, paklusdami gamtos dėsniams. Mes, žmonės, vis giliau ir giliau skverbiamės į laukiniams gyvūnams priklausančias teritorijas. Kertame medžius, medžiojame žvėris, buvusiuose miškuose ganome galvijus, auginame pasėlius ir pan. Natūralios, laukinės gamtos plotų nuolat mažėja. Ši problema yra opi visame pasaulyje. Jos mastų nelabai įsivaizdavau, kol nepradėjau keliauti. Mano patirtis keliuose kontinentuose atvėrė akis ir padarė didelę įtaką mano dabartiniam gyvenimo būdui.   

Kokiose šalyse (turbūt beveik visos priklauso trečiojo pasaulio šalims?) buvote laikinai apsigyvenusi ir kaip saugojotės tuose kraštuose siaučiančių infekcijų bei kitų pavojingų ligų?   

Gyvenau įvairiose Europos Sąjungos šalyse, bet labiausiai įsimintinos buvo trečiojo pasaulio šalys – Indonezija, Pietų Afrika ir Kosta Rika. Prieš kelionę į Indoneziją teko skiepytis nuo kelių ligų – hepatito A ir B, difterijos, vidurių šiltinės. Labiausiai teko saugotis uodų, nes maliarija yra didelė problema tiek Azijoje, tiek Afrikoje. Man laikinai apsigyvenus Indonezijoje, vietinių darbuotojų mažametis, gal 5 metukų sūnus, susirgo maliarija ir vos išgyveno. Aš maliarijos irgi bijojau, bet nuo jos saugojausi gal tik pirmąsias kelias savaites – vėliau nusiraminau... Skiepai keliaujant reikalingi, bet jie šimtu procentų nuo infekcijos neapsaugo. Visada svarbu laikytis visų atsargumo priemonių, pavyzdžiui, vengti valgyti pakelėse parduodamą maistą. Mano nuomone, profilaktika yra geriausia priemonė neužsikrėsti daugeliu infekcinių ligų.   

Egzotiškose šalyse netrūksta pavojingų gyvių – gali įkąsti, užpulti, įgelti, nudeginti... Ar pasitaikė tokių dalykų? Jei buvote nukentėjusi, kaip gydėtės?   

Iš tiesų visose egzotinėse šalyse didžiausi gamtos pavojai buvo vabzdžiai ir gyvatės. Pietų Afrikoje išlaikiau gyvačių gaudymo kursus, kuriuose išmokau gaudyti pitonus, didelius driežus ir nuodingas gyvates – jų ten išties apstu. Baisu? Ne, nejaučiau jokių baimių. Kiekvienas gyvūnas, kilus pavojui, pirmiausia nori pabėgti ir tik nesant galimybės pasislėpti puola ir kanda. Tas pat ir su gyvatėmis: jei jos įspraudžiamos į kampą, neturi kur trauktis, jos ir ginsis. Kitu atveju jos tikrai nešvaistys gynybai savo energijos ir vertingų nuodų. Todėl, mano nuomone, pavojingiausi yra uodai, nes jie perneša ligas, kaip antai maliariją, geltonąjį drugį, Vakarų Nilo ligą ir kitas. Taip pat labai pavojingos erkės, bet jų, žinau, apstu ir Lietuvoje... Antai Kosta Rikoje, nors Gamta Joanai – geriausia relaksacija ir nelaikomos pavojingomis, bet labai dirginančios yra į odą įsiskverbiančios erkės iš Trombiculidae šeimos (angl. Chiggers). Jų dažnai „pasigaudavau“ džiunglėse, prie upelių. Šių erkių sukeliamas niežėjimas yra nepaprastai stiprus, dažniausiai niekas nepadėdavo – tiesiog reikdavo laukti, kol erkės pačios nugaiš, ir tikėtis, kad mano stebimos ir tyrinėjamos beždžionės nekeliaus į vietoves, kur tų erkių būdavo itin daug. Bėda dar ir ta, kad Kosta Rikos miškai lietinguoju sezonu tampa labai drėgni – visokiems vabzdžiams veistis tuomet itin palankios sąlygos. Vapsvų, erkių, bičių, vorų ir visokių kitokių gyvių – įvairių spalvų ir dydžių – visur pilna! Tiesa, Kosta Rikoje gyvačių gaudymo įgūdžių man taip ir neprireikė, nes beždžionės jas visuomet pastebėdavo pirmos. Jos turi tam tikrus garsus įvairiems plėšrūnams apibūdinti, tad mes visada žinodavome, ką beždžionės aptiko – nuodingąją gyvatę, plėšrų paukštį ar kokią didesnę laukinę katę, kuri mielai beždžionienos paskanautų pati.  

O kas didžiausią pavojų kėlė gyvenant ir dirbant Pietų Afrikoje?   

Pietų Afrikoje reikėjo saugotis visko – ne tik nuodingųjų gyvačių ar pavojingus užkratus nešiojančių vabzdžių. Upėje gyvena Nilo krokodilai, kurie, priėjus prie vandens, gali kaipmat užpulti. Savanoje yra liūtų, hienų, naktį klaidžiojančių begemotų, dramblių. Vieną kartą per neatsargumą nepastebėjau didelio dramblio (patino), įsikūrusio po jaunu krūmu. Gyvūnas buvo puikiai užsimaskavęs, ir aš jį pamačiau tik paskutinę minutę. Dramblys nustojo kramtyti, išplėtė ausis ir įsistebeilijo į mane. Išmušė prakaitas, pagalvojau, kad jau dabar tai prisidirbau... Nieko nelaukusi, pradėjau trauktis atgal, ir kai jis žengė žingsnį į priekį, dėjau į kojas, peršokau per kelis nuvirtusius medžius, tikėdamasi, kad jis neperšoks, ir bėgau į kalną slėptis už tvoros. Jis manęs toli nesivijo, greičiausiai norėjo tik pagąsdinti... Įgėlus vabzdžiams vietiniai gyventojai rekomenduodavo, kokias priemones naudoti, bet, laimė, man pasisekė, jokių rimtesnių atvejų nepasitaikė.  

Kaip jau minėjote, viena jūsų veiklos laukinėje gamtoje sričių – darbas su beždžionėmis (primatais): jų stebėjimas, elgsenos tyrinėjimas ir pan. Turbūt reikia laikytis ir tam tikrų atsargumo priemonių, kad neužsikrėstumėte beždžionių platinamomis infekcijomis?   

 

Dirbant su laukiniais gyvūnais, ypač primatais, svarbu saugoti ne tik save, bet ir juos. Pasitaiko atvejų, kai būtent žmonės, turistai, užkrečia beždžiones ar žmogbeždžiones virusinėmis bei bakterinėmis infekcijomis, nes žmonės ir beždžionės biologiškai yra labai panašūs. Todėl kiekvienas savanoriavimo projektas reikalaudavo patvirtinimo, kad nesergu tuberkulioze, esu sveika kitais atžvilgiais. Pietų Afrikoje kiekviena beždžionė, atkeliavusi į laukinių gyvūnų reabilitacijos centrą, būdavo ištiriama dėl tuberkuliozės. Užsidėdavome ant veido kaukes, stengdamiesi apsaugoti dažniausiai imunologiškai silpnus gyvūnus. Konfiskuoti ar kitaip išgelbėti gyvūnai, ypač jauni ir seni, dažnai kenčia nuo nevisavertės mitybos, o tai didina tikimybę jiems užsikrėsti įvairiomis ligomis.   

 

Per tą laiką turbūt buvote susirgusi ir net atgulusi į ligoninę? Jei taip – kur ir kaip buvote gydoma? Koks tenykštės medicinos lygis?   

 

Gerą įspūdį paliko Kosta Rikos medikai. Jie nuoširdžiai stengdavosi padėti, nors ir nelabai susikalbėdavome (arba jie nekalbėdavo angliškai, arba mes nekalbėdavome ispaniškai). Aš pati sunkesnėmis ligomis, laimė, nesusisirgau, tačiau kolegoms kartais prireikdavo medikų pagalbos. Jų atsiliepimai apie vietos medikus ir mediciną buvo geri – neteko girdėti jokių skundų.  

 

 

 

O kokiame krašte gyvendama sveikatos atžvilgiu jautėtės nesaugiausiai?   

 

Galbūt nustebinsiu skaitytoją, tačiau nesaugiausiai sveikatos atžvilgiu jaučiausi... Amerikoje! Ten sveikatos paslaugos yra privatizuotos, gydytojai dažnai paiso farmacininkų interesų, o tai reiškia, kad kartais į ligonių interesus neatsižvelgiama, todėl gydymas dažnai būna neveiksmingas, o kartais – netgi žalingas... Amerikoje yra tiek vaistų reklamų, kad susidaro įspūdis, jog visi aplink – ligoniai, be paliovos serga. Niekas ten neakcentuoja, kad sunegalavus vertėtų keisti gyvenseną ar mitybą – tiesiog visas dėmesys skiriamas vaistams. Susirgai – iškart griebkis vaistų! Amerikoje yra labai populiarus toks posakis: There is a pill for everything („Yra tabletė nuo bet ko“). Sirgti čia labai neapsimoka, nes sunkesnių ligų ar sužalojimų atvejais žmonėms kyla grėsmė bankrutuoti (ir dažnai jie bankrutuoja). Kodėl? Nes neišgali susimokėti už visas medicinos paslaugas. Todėl aš nuolat stengiuosi „investuoti“ į savo organizmą, sveikai maitintis, prisižiūrėti ir panašiai, nes tik tokiu būdu tikiuosi sumažinti tam tikrų ligų išsivystymo tikimybę. Nepriekaištinga savijauta man yra tiesiog būtina.   

Ar gyvendama taip toli nuo namų ir artimųjų nepasiilgstate Lietuvos? Ar kartais neužplūsta gana niūrios, depresinės nuotaikos?   

 

Namų ir artimųjų, žinoma, pasiilgstu, bet gyvenu saulėtojoje Floridoje, kur saulė, smėlis ir jūra pakelia nuotaiką, suteikia optimizmo. Stengiuosi kuo dažniau nuvažiuoti į pajūrį ar tiesiog ilgiau pabūti gamtoje. Aš – gamtos vaikas, todėl, užplūdus niūresnėms mintims, „bėgu“ į gamtą, kur vien įkvėpus gryno oro, prisilietus prie senų medžių ar besiklausant paukščių čiulbėjimo, atrodo, viskas akimirksniu galvoje ir mąstysenoje susidėlioja į savo vietas.   

 

Kokia jūsų nuomonė apie šiandien tokią didelę vaistų įvairovę? Ar pati vartojate kokius nors vaistus?   

 

Jokių vaistų nevartoju. Kiekviena tabletė ar piliulė tiek padeda, tiek kenkia. Tikiu holistine medicina, bet manau, kad geriausia yra, kai sveikatai užtikrinti taikomos abi – tiek Vakarų, tiek Rytų medicina. Kai buvau jaunesnė, dažnai net neperskaitydavau įspėjimų apie pavojingus vaistų šalutinius poveikius, maniau, kad man nieko neatsitiks; arba manydavau, kad tikimybė šalutiniams poveikiams pasireikšti man yra labai nedidelė. Deja, keliaudama sutikau labai daug žmonių, kurie kenčia būtent nuo vaistų šalutinių poveikių, nors negali jų nevartoti. Neseniai mokslininkai įrodė, kad acetaminofenas, kitaip žinomas kaip paracetamolis (o tai – sudedamoji daugelio vaistų dalis), numalšina ne tik skausmą, bet ir sumažina empatiją kitiems. Ir anksčiau buvo žinoma, kad ši sudedamoji dalis „atjungia“ tiek teigiamas, tiek neigiamas emocijas. Mokslininkai tik dabar pradeda suprasti, kokį iš tikrųjų poveikį organizmui turi sintetinės medžiagos. Mane tai labai neramina, todėl, jei tik įmanoma apsieiti be vaistų, stengiuosi jų išvengti.   

 

O kokią reikšmę teikiate maisto papildams, vitaminams, kitoms organizmą stiprinančioms priemonėms? Gal grūdinatės kitais būdais – sportuojate, atsisakėte žalingų įpročių, sveikai maitinatės, mokate atsiriboti nuo stresų ir kitokių negandų?   

 

Esu veganė – nevartoju jokių gyvulinės kilmės produktų, netgi medaus. Man gaila gyvūnų, nenoriu kenkti savo sveikatai, taip pat stengiuosi kuo mažiau kenkti aplinkai. Praeityje žalingų įpročių turėjau, tačiau dabar nevartoju net alkoholio. Bene vienintelis gėrimas, kuriuo mėgaujuosi, yra vanduo. Vakarais kartais išgeriu lietuviškos arbatos, kurios man atsiunčia tėvai. Kavos ir gaiviųjų gėrimų, tokių, kaip koka kola, taip pat atsisakiau. Stengiuosi vengti kvietinės duonos ir kitų produktų, kuriuose yra glitimo. Aš naudojuosi tokia taisykle: prieš ką nors suvalgant, paklausti savęs, ar organizmui šis produktas duos ką nors gero. Jeigu atsakymas „ne“, jo atsisakau. Be abejo, nusisukti nuo saldumynų kartais būna sunku... Tačiau nebuvo sunku atsisakyti mėsos ar pieno produktų – jokios iš jų naudos, o žalos organizmui pridaro labai daug! Vitaminus ir papildus vartoju, bet daug kur domėjausi, kiek ir kokių papildomų medžiagų žmogaus organizmui reikia. Mūsų maistas, tegul ir ekologiškas, nėra geriausios kokybės – nepalyginsi su ta kokybe, kokia buvo praeityje. Be to, mūsų organizmas yra be perstojo „bombarduojamas“ visokiais teršalais, todėl esu įsitikinusi, kad jam reikia padėti ne tik vertingu maistu, bet ir kokybiškais papildais. Visi žmonės, net ir tie, kurie vartoja mėsos produktus, turi papildomai gauti vitaminų B12 ir D. Aš į savo rytinį vaisių kokteilį visada įsilašinu ištirpintų mikroelementų. Valgau daug rauginto maisto, o neseniai atradau Kombucha. Tai fermentuota arbata, natūraliai gausi probiotikų.   

 

 

 

 

Dabar gyvenate Amerikoje. Kuo užsiimate? Kaip sekasi?   

 

Jau trečius metus gyvenu JAV, Floridos valstijoje. Dirbu didelėje smulkių gyvūnų ligoninėje, kurioje yra beveik visos įmanomos veterinarinės medicinos specializacijos. Čia dirba apie 150 žmonių, iš kurių per 35 – veterinarijos gydytojai. Galimybių mokytis ir tobulėti čia – apstu. Jaučiuosi laiminga!   

 

Jūsų hobis – fotografija. Buvimas gamtoje su fotoaparatu turbūt irgi yra savotiška relaksacija po darbo?   

 

Buvimas gamtoje man, kaip jau minėjau, išties yra geriausia relaksacija. Nieko nėra geriau, kaip lėtas pasivaikščiojimas parke, pajūryje ar prie ežero, toli nuo miesto triukšmo ir nuolatinio skubėjimo. Fotografija leidžia užfiksuoti tuos taikius momentus, kurių mums dažnai trūksta arba kurių nepastebime, įsisukę į savo kasdienybę. Norėčiau turėti daugiau galimybių keliauti, ypač – į tolimesnius pasaulio kraštus, bet mane džiugina ir voverė, lukštenanti riešutą, ir driežas, besimėgaujantis saule, ir bet kuris kitas gyvas gamtos kūrinėlis...   

 

Planuojate grįžti į Lietuvą ir čia užsiimti panašia veikla, ar apie tai kol kas negalvojate?   

 

Šiuo metu planų grįžti į Lietuvą neturiu, bet ateityje – kodėl ne!   

 

Jūsų sveikatos, geros savijautos receptas. Iš kokių dalių jį sudėliotumėte?   

 

Veganiškas gyvenimo būdas, pozityvus mąstymas ir kaip įmanoma daugiau gryno oro…

 

Kalbėjosi V. Grigaliūnienė  

Farmacija ir laikas, Nr.5, 2017m.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai