Augaliniai ir cheminiai vaistai: svarbu tinkamai suderinti

Šiandien vis daugiau tautiečių domisi natūraliąja medicina. Kaip derintini vaistažolių preparatai ir cheminiai vaistai? Ką būtina žinoti vaistingųjų augalų gerbėjams? Šiais ir kitais klausimais kalbamės su Kauno medicinos universiteto Farmakognozijos katedros profesore Nijole Savickiene, tyrinėjančia biologiškai veiklius vaistingųjų augalų junginius.
 

Kaip derinti chemiškai susintetintus vaistus su vaistais, pagamintais iš natūralių žaliavų. Ar tai sudėtinga?


Suderinti galima, tačiau reikia žinoti, kad tarp šių vaistų galima sąveika. Vaistinių augalų preparatai gali stiprinti ar, priešingai, mažinti cheminių vaistų veikimą. Dauguma metabolizmo procesų vyksta kepenyse, už juos atsakinga grupė fermentų, vadinamų citochromo P450 fermentais. Tyrimai rodo, jog, pavyzdžiui, jonažolė kai kurių šių fermentų aktyvumą padidina (tuomet cheminio vaisto gydomasis poveikis mažėja), ženšenis slopina (tuomet cheminio vaisto koncentracija kraujyje didėja, galimi šalutiniai poveikiai). Jeigu vaistus užsigersime greipfrutų sultimis, medikamento į kraujotakos sistemą pateks daugiau nei įprastai. Atsargiai reiktų vartoti augalinius preparatus su kraują skystinančiais vaistais (antikoaguliantais, nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo). Vaistų sąveikos intensyvumas labai priklauso nuo individo, vartojančio vaistus, fiziologijos ar net genetikos.

 

Kokios svarbiausios augalinių ir cheminių vaistų derinimo taisyklės?


Tarp cheminių ir natūralių vaistų vartojimo turi būti ne mažesnis kaip 2–3 valandų laiko tarpas. Pagal vaisto formą ir išvaizdą dabar žmonėms gali būti sunku atskirti jų kilmę – daug vaistinių augalų preparatų yra tablečių ar kapsulių formos. Tad žmonėms būtina nevengti klausti. Tiek gydytojų, tiek farmacininkų. Pastarieji taip pat nemažai gali patarti. Jie nuodugniai studijavo botaniką, farmakognoziją, chemijos sąsajas su gydymu, vaistus, gautus iš natūralių šaltinių.
 

Prašome paaiškinti žolinių preparatų veikimo principą.


Dažniausiai augalai ir jų preparatai „moduliuoja“ imuninę sistemą, bioenergetiką, bioreguliacijos ir bioinformacijos procesus, adaptaciją, organų ir viso organizmo funkcijų atsinaujinimą.
Jie gali veikti kaip nespecifiniai imunostimuliatoriai arba kaip adjuvantai, medžiagos, stiprinančios imuninę reakciją. Augalai adjuvantai vartojami profilaktiškai, stiprinti sveiko organizmo imuninę reakciją.
Palaikyti homeostazę, organizmo vidaus terpės dinaminį pastovumą, padeda augalai – antioksidantai. Jų sudėtyje esančios veikliosios medžiagos – flavonoidai, karotinoidai, tokoferoliai, vitaminai, mikroelementai, polinesočiosios riebalų rūgštys pasižymi antialerginėmis, uždegimą slopinančiomis, antivirusinėmis savybėmis.
 

Kokie augalai veikia būtent taip?


Tai daro augalai, skatinantys interferonų gamybą, kaupiantys polisacharidus (paprastasis alavijas, islandinė kerpena, plačialapis gyslotis, pūslėtasis guveinis) bei kaupiantys eterinį aliejų, silicio rūgštį (anyžinė ožiažolė, vaistinis čiobrelis, blakinė kalendra, tikroji levanda, paprastoji pušis, kvapusis rozmarinas, balzaminis miramedis, dirvinis asiūklis, vaistinis čiobrelis ir dirvuolė) bei cinko turintys augalai (juodauogis šeivamedis, vaistinė melisa, pelkinis pūkelis).


Stiprūs augalai – antioksidantai: gudobelių žiedai, lapai ir vaisiai, erškėčių vaisiai, jonažolių, takažolių, karčiųjų rūgčių, baltažiedžių notrelių žolė, graikinių riešutmedžių lapai ir vaisiai, petražolių vaisiai, juodųjų serbentų vaisiai ir lapai, mėlynių vaisiai, smiltyninių šlamučių žiedynai, kmynų vaisiai, mėlynžiedžių liucernų žolė, dygliuotųjų šaltalankių vaisiai, paprastųjų kiaulpienių šaknys ir šakniastiebiai.
 

Ar skiriasi vaistinių medžiagų kiekis natūraliose augimvietėse užaugusiuose ir užaugintuose augaluose?


Natūraliose augimvietėse užaugusiuose ir užaugintuose augaluose biologiškai veiklių junginių kiekis yra panašus. Kultivuojant vaistinius augalus, o vėliau ruošiant žaliavą, vykdomi šių augalų cheminės sudėties tyrimai. Suprantama, standartizuojant vaistinę augalinę žaliavą, negali būti cheminės sudėties nukrypimų. Sudėtinga paruošti kokybišką vaistinę augalinę žaliavą auginant introdukuotus (atvežtus iš kito klimato zonų) vaistinius augalus. Tuomet auginimo sąlygos (temperatūra, drėgmė, saulės šviesos intensyvumas ir kt.) labai skiriasi. Tokiuose augaluose turime mažiau biologiškai veiklių junginių.
 

Nuo ko priklauso biologiškai veiklių medžiagų kiekis augaluose? Kiek jis gali skirtis skirtingose vietovėse augusiuose augaluose?


Veikliųjų medžiagų kokybinė sudėtis priklauso nuo augalo šeimos ir paprastai nekinta arba kinta nedaug, tačiau veikliųjų medžiagų kiekis gali skirtis. Pastarasis priklauso nuo augimvietės, dirvožemio, klimato sąlygų. Net toje pačioje vietoje užaugusio augalo veikliųjų medžiagų kiekis vienais ir kitais metais gali būti skirtingas – tai lems saulė, tarša, trąšos ir panašūs nuolat kintantys veiksniai. Pavyzdžiui, padidėjęs sunkiųjų toksinių metalų (nikelio, švino, kadmio ir kt.) kiekis dirvožemyje lemia augalų fiziologinių procesų (fotosintezės, kvėpavimo ir kt.) slopinimą: augalai prasčiau vystosi, užauga gležnesni. Tačiau, veikiant stresiniams veiksniams (sunkieji toksiniai metalai – vienas iš stresinių veiksnių, inicijuojančių oksidacinį stresą), intensyvėja kai kurių biologiškai veiklių junginių sintezė augaluose, pavyzdžiui, fenilpropanoidų, flavonoidų, kurie pasižymi antioksidacinėmis savybėmis.
 

Ar gali veikliųjų medžiagų kiekis skirtis ryte, vidurdienį ir vakare rinktuose augaluose?


Veikliųjų medžiagų biosintezės intensyvumui didelę reikšmę turi meteorologinės sąlygos. Renkant vaistinius augalus, reikia atsižvelgti ir į paros laiką, oro sąlygas. Augalų lapų, žiedų, žolės, taip pat nebyrančių vaisių negalima rinkti po lietaus ir anksti rytą, kol yra rasa. Surinkti drėgni bei šlapi augalai blogai džiūsta, pajuoduoja, ir žaliava būna blogos kokybės. Tokius augalus geriausia rinkti giedrą dieną, kai nukrinta rasa, popietinėmis valandomis. Byrančius vaisius geriausia rinkti anksti rytą, rasotus, kad mažiau nubyrėtų. Augalų žievę reikia lupti giedrą, sausą dieną, nes nuo drėgmės ji greitai tamsėja. Šaknis ir šakniastiebius galima kasti bet kuriuo dienos metu, pageidautina anksti pavasarį ar vėlai rudenį.
 

Vaistažolių arbatas vartojantiems ir vaistinius augalus renkantiems žmonėms turbūt įdomu žinoti, ką rodo sunkiųjų metalų tyrimai vaistiniuose augaluose. Ką svarbu žinoti visuomenei?


Jokiu būdu neturėtume žoliauti 300 metrų plote iki automagistralių – ten augančių augalų užterštumas didelis. Tačiau užterštumą lemia ne vien tai. Gana užterštų augalų aptikome ir toli nuo taršos šaltinių esančiuose slėniuose, mat nutekamieji vandenys teršalus nuneša toli, o augalai juos surenka. Taršos kiekis augaluose priklauso ir nuo jų struktūros. Augalai, kurių paviršius labiau plaukuotas, surenka daugiau taršos. Tad patarčiau augalus rinkti pievose, pamiškėse, o ne slėniuose, ne priemiesčiuose ar prie kelių.
 

Ar ši augalų tarša žmogui yra pavojinga?


Kokią įtaką sunkieji metalai turi mūsų organizmui, turbūt visi žinome. Tik noriu kiek nuraminti, kad, nors vaistinių augalų tarša sunkiaisiais toksiniais metalais buvo didesnė už leidžiamas normas, ekstrakto ar arbatos tarša jais dažnai gali tapti nepavojinga, nes augalų skaidulinės medžiagos sulaiko sunkiuosius metalus, į pagamintus preparatus pereina minimalus jų kiekis. Augalų skaidulinės medžiagos sulaiko daug švino, kurio į tinktūras ir ekstraktus pereina apie 10,73 procento, kiek mažiau kadmio, kurio į tinktūras ir skystuosius ekstraktus pereina 49,63 procento. Taigi, kad vaistažolių antpilų ar arbatų tarša sunkiaisiais metalais viršytų leidžiamą, reikėtų jų išgerti 5–10 litrų.
 

Ką manote apie posakį, kad jeigu vaistažolės nepadės, tai bent nepakenks?


Laikau jį neteisingu. Negalima taip galvoti, tai netiesa. Būtina galvoti ne tik apie augalinio vaisto efektyvumą, bet ir apie saugumą, tikslų augalinių preparatų dozavimą. Didžiausia vaistažolių antpilų ir arbatų vartojimo bėda, kad jas gerdamas žmogus nežino gaunamos veikliųjų medžiagų dozės. Perdozuoti augaluose esantys cheminiai junginiai taip pat gali pakenkti.
 

Tačiau turbūt netvirtinsite, kad vaistažolės gali būti tiek pat kenksmingos, kaip ir cheminiai vaistai?


Taip. Augalas – gyvas organizmas, jo biocheminė struktūra artima žmogaus biocheminei struktūrai. Kiekvienas augalas, kaip ir žmogus, gimsta-sudygsta, auga ir miršta. Augalai kvėpuoja, maitinasi, dauginasi, vykdo medžiagų apykaitą, šalina nebereikalingas medžiagas. Augalai, kaip ir žmonės, gyvena bendruomenėse, vienas kita saugodami ir kartu konkuruodami. Augalai siekia gerovės, auga šviesos link (būdingas teigiamas fototaksis). Kaip ir susižeidęs žmogus, augalai užsigydo žaizdas.
Išmintingai vartodami augalus, galime reguliuoti medžiagų apykaitos procesus, koordinuoti organizmo homeostazę, ir taip išvengti ligų. Biologiškai veiklūs junginiai (aminorūgštys, vitaminai, mineralinės medžiagos, polisacharidai, nesočios riebalų rūgštys, polifenolių dariniai (flavonoidai, fenilpropanoidai, taninai), eterinių aliejų komponentai), esantys augaluose, koordinuoja imuninę sistemą, bioenergetiką, bioreguliacijos ir bioinformacijos procesus, adaptaciją, stabdo laisvųjų radikalų susidarymą ar juos neutralizuoja. Tačiau reikia atminti, kad vaistinių augalų vartojimas reikalauja budrumo ir kompetencijos.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai