2015-09-03 05:09
Na matai, kaip gerai, Dina:) O aš tai vakar turėjau nemalonų dalyką-viršininkė prikibo. Buvo laikas, kai mes su ja nesutarėm, aš kvailai teisindavausi, pykdavau ir liūdėjau, tai nemažai prisidėjo prie depresinių nuotaikų, kai jautiesi neįvertintas, nesuprastas, nesugebantis nieko doro ir iš viso. Paskui buvo laikas, kai mes kažkaip taikėmės vien prie kitos, na aš stengiausai jai įtikti ir patikti, šypsotis ir būti gera, bet ųtai vėl , žiūriu, viena pastaba tokia lyg priekabis, kita lyg tyčia kabinėtųsi, na ir aš jau šokau atgal. Ji man tiesiogiai nevadovauja, tik kartais yra reikalų. Jos skyriuje tai pekla verda-arba žmonės išeina, arba keliaklupsčiauja, visi jos bijo. Jo nieko negerbia, pikta, surūgusi. Kažkokia vis bandanti tarsi įrodyti save, kokia ji reikšminga. Gal kokkie kompleksai ar ką:) Tai va-nusprendžiau daugiai jai nebesyšypsoti:) užteks.į kovą neisiu, pykčio nerodysiu, bet ir nenusileisiu.Šiaip ir toliau stengsiuos matyti jos geras savybes, ją gerbti už jos reiklumą, principingumą, bet ir savęs žaminti neleisiu. Tiesiog atsibodo. O tie žmonės, kurie, matau, lankstosi jai ir padlyziauja, kažkaip aš jų negerbiu.Ir savęs negerbsiu, jei taip darysiu, brrr. Bandžiau taikytis prie jos, bet...daugiau nebenoriu. Svarbiausia-gerai dirbti, būti pavyzdinga darbe, stengtis, būti tvirta visumi ir nejausti pykčio, panaudoti kartais humorą:) Jei jau eisim peiliais, tai eisim, kur bezdėsies jau tada:) atrodo, gi smaigiau, kai darbe gera nuotaika ir darbai geriau, kai draugišųka atmosfera, kai ne kova, o bendradarbiavimas ir pagalba. Bet yra žmonių, kurie tarsi maitinasi kaip šiukšlynų varnai tik blogom emocijom,kai ką įskaudina, nustumia, perlipa. Taip ji ir karjera padarė. Ak.Bet vaikas jos tai geras užaugo-garbingas, doras, visai kitoks. Na, tai pabandysiu ją gertbti bent už tai, kad ji tokį sūnų užaugino, o pačiai gal sunku , gal nesijaučia tvirtai, jei tvirtinasi ant kitų pasilypėdama. Nu ką padarysi:) Bet kažkaip nebenoriu būti ta, ant kurios sprando pasilypėja.Ir dar kantriai šypsotis.