Sveikas gyvenimo būdas

[audra]

Aš taip pat manau, kad būtent toks ir galėtų išlikti nesutryptas bet kokiomis aplinkybėmis. Iš tikrųjų - tobulas žmogus.

[violla]

Tokį žmogų jau galime laikyti tobulu, be jokios abejonės. Bet man, per tiekos metų-neteko tokio sutikti. Bent man. Net tos knygos autorius, kuris tai rašė- nebuvo toks ir negalėjo būti. Pirmiausia, tokį mūsų visuomenė sutryps, net neatsigręždama. Žinoma,graži fantazija, tokioj visuomenėj idealu gyventi, norėčiau. Nors, dalį teiginių galima pateikt gyvenimui. Ir tai gerai. Paprasčiausiai, būsi įvardintas kaip ne racionalus, netgi silpas, nemokantis kovoti už save. Liksi žiopsoti...Idealizmas. Ši visuomenė tokius nuskausmina, kitoj- gal ir bus tokia galimybė...Patraukli ir graži teorija. Gyvenimas turi aštrius dantis ir dažniausia kerta net neįspėjęs.

[violla]

Labai man tiko ir patiko. Nes visą tą laiką tariesi,deriesi,pykstiesi ir t.t.-tik su savimi.
Niekas iš šono nepameta minties -kitaip...
Va, dabar, kaip mokinukė, garsiai sau atsakinėsiu į jūsų klausimus, kurie reikalauja ne tik atsakymo , bet ir pamąstymo dar giliau.
Pirmiausia, dėl motyvacijos. Tiesiog galiu išrėkti nakties vidury-ji man būtina kaip oras- išlikimui, tai pirmiausia. Tik kartais galvoju, gal aš eilės tvarką sumaišiau,motyvaciją palikdama paskutinę. Manau, dėl to, kad esu depre ir išlikimas kartais atsiduria antram plane...Visas kitas pamokas, manau, lyg paruošiau. Kad pakistų pasaulėjauta, netgi jos pažinimas-aš ėjau ilgai, ne vienerius metus. Manau, kad ji jau pakankamam lygmeny. Vaizduotė, manau puiki, aš net kartais joje apsigyvenu ir išgyvenu tą pergalę ar triumfą, kas būtų, jei būtų...bet gi, tenka grįžti, juk niekas nepadaryta. O jokiais būdais nėra taip, kad turėtum mylimą darbą, mylimą ir mylintį žmogų, dar hobi ir t.t. Iš kitos pusės, aš tą viską praradau dėl ligų, nes jų buvo ne viena, o trys ir daugiau. Trūko ir patirties su jomis susitarti. Kailis dar buvo plonas.Visi pavargo nuo mano negalios ir blaškymosi,įvardijo kaprizais: pirmiausia, aišku, vyras, po ilgo laiko ,galima sakyti,ir darbas, kurį palikau pati...Na, liko hobi ir sūnus, prieš kurį labiausia aš atskaitinga. Jį aš suspėjau įsodinti į geras roges,gavo gerą meškerę kaip pasigauti žuvį. Ir jo didžiulės pastangos mane pakelti, man kaip gyvas priekaištas kasdien: -kada gi,pagaliau,aš būsiu stipresnė už -negaliu, už rytoj... Man pati natūraliausia gėda už savo silpnumą. Šiaip viskas parengta, įdėta daugybė darbo,studijų, konsultacijų-tik belieka vieną dieną pasiųsti savo seną dienotvarkę velniop... rodos,taip paprasta...Tą padarę žmonės,kuriuos gerai pažįstu,na, laiko save stipriais ir tuo didžiuojasi. Pavydžiu ir pripažįstu jų stiprybę,gerbiu juos už gebėjimą ir norėjimą dalintis su manim, o aš tiesiog lieku žiopsoti laiko pakelėj... bet šitam sakiniui aš nededu dar taško...
Ačiū, labai, kas parašėte, man tai labai svarbu ir vertinga. Nuoširdžiai.

[audra]

Žinoma, kad vien svajojimas, be veiklos yra tuščias. Apgalvoję ir nusprendę, ko norime ir kaip tai darysime, turime veikti. Bet kai matome vaizduotėje savo tikslą, įsivaizduojame kaip puikiai jausimės jį pasiekę, lengviau išsijudinti ir eiti pirmyn :)

[dr]

ir valia greit nusimuša. išvada-reik derinti valią, vaizduotę ir vaistus, kam būtina, o kadangi rašom sveiko gyvenimo forume-tai dar reik pridėti sveikesnio(fiziškai ir dvasiškai) gyvenimo taisykles:)

[Roberta]

Puiku,reikia dirbti su vaizduote, reikia svajoti, bet jei neprisiversi pajudinti pirštą, gali svajoti kiek nori:) Depresikam labai greit nusimuša tos svajos, deja. Šiaip tai jei žmogus dirba savo darbą, t. y. sėdi savo rogėse, jei turi hobi, myli ir yra mylimas, tai valios ir nereikia-savaime viskas. Bet retas kuris mūsų toks laimingas, savo misiją gyvenime suradęs. Daugumai reikia ŽINOTI, kad REIKIA>

[audra]

Panašu į tai, kad jums trūksta motyvacijos kažką keisti. Gal jau susitaikėte su esama padėtimi ir ji jums visai paranki, nes per daugelį metų pasidarė sava ir įprasta.
Pabandykite paanalizuoti, kas nusvertų, sudėjus visus pliusus bei minusus dabartinės padėties ir tos, kurią galėtumėte pasiekti kažką keisdama. Taip pamatytumėte, ar keistis verta, ar tai tik atimtų iš jūsų daugiau jėgų, negu suteiktų laimės.
Savitaigos pagrindėjas Emilis Coue sakė: „Ne valia, o vaizduotė yra mūsų veiksmų variklis“. Pirmiau įsivaizduojame, ką norėtume pasiekti, kaip tuomet jaučiamės, ir tai padeda žingsnis po žingsnio įgyvendinti norimus dalykus. Fantazija tampa mūsų veiklos impulsu.
Dažniausiai sunki tik pradžia, kol įsibėgėjame, kol tai tampa įpročiu. Aišku bus visokių kritinių momentų, klaidų klaidelių, kai norėsis viską mesti. Reikalingi net pralaimėjimai, tam kad galėtų pasimokyti iš savo klaidų. Svarbu negraužti savęs, o pasimokius iš kiekvieno nepavykusio bandymo, žengti toliau, matant vaizduotėje savo tikslą.
Jei ko sieksite, mąstykite konkrečiai, net užsirašydama, kokių priemonių žadate imtis, kokios kliūtys bei trukdžiai ir kaip juos įveiksite. Tada po truputį eikite į priekį. Juk jeigu nieko nedarysite, nieko ir nevyks.

[Leta]

Vejuosi Viollą iš depresijos forumo:))))
Noriu pasidalinti šį tą apie valią. Kaip aš supratau, valia nėra pirminis mechanizmas, ji aptarnauja individo elgseną, kurios pamatą sudaro nekontroliuojamos vertybinės nuostatos. Kas atsitinka su tuo vadinamu rdquo;noru sirgtirdquo;? Sakykim, vaikystėje daugiausia dėmesio sulaukdavom iš mamos tik ligos atveju. Tai gali suformuoti ydingą grandinėlę: noriu dėmesio - jį gaunu kai sergu, taigi aš sirgsiu. Tai labai supaprastintas paaiškinimas iš kur gali kilti neurozės. O išlipti iš tokios elgsenos vien valios pastangomis neįmanoma, valia pasijungs tik suardžius pasąmonėje tą susiformavusį užburtą ratą (dėmesys per ligą).
O kaip tokius ratus ardyti ieško psichoterapija. Principinis sprendimas - keisti pasaulėjautą.

[Roberta]

Aš irgi įsitikinau, kad be valios ir disciplinos nieko nebus. Drausmė yra įrankis problemoms spręsti. Bandžiau gyvenime ir pasiduoti, pasroviui plaukti, tik vaistus gerti, ir įkvėpti save visokiais gražiais dalykais, bet visgi be drausmės-nei iš vietos. Linkusiems į depresiją dažnai turi prieš akis stovėti žodis REIKIA. Įveikus kažką iš serijos REIKIA, žiūrėk kažkas pasidaro ir su NORIU. Nes laukti to NORIU gali tekti taip ilgai, kad apkerpėsim ir užlūšim visai. Šiandien taip nesinori nieko. Silpnas rytas.Bet štai pasirašau planelį, ką TURIU įveikti ŠIANDIEN, imu ragelį skambinti su vienu reikalu, paskui su kitu. Padarau vieną būtiną reikalą, paskui kitą. Būtinai per pietus išeisiu į lauką-grynas oras padės man. Ir TIKIU, kad įsijungs tas KAŽKAS, kas iš REIKIA virs SMAGU, FAINAI, NORIU, ĮVYKDŽIAU, NUGALĖJAU, PADARIAU... Yra tam tikras kryželis kiekvienam, reikia su juo susigyventi ir bandyti sau palengvinti. Prisigalvoju to, kas REIKIA, susigalvoju tai, kas MALONU, viskas susimaišo ir diena ne veltui nugyventa-joje ir vargo, ir džiaugsmo.

[violla]

Laba,naktis...aš labai atsiprašau,bet aš čia -ne savo noru...mane nutrėmė į čia mūsų Guru...Atsiprašau, aš didelio kaimo,ir paklausti noriu, ar ir jūs, čia visi, guru ištremtieji? Aš turiu ir nuosprendį, ir lydraštį, tik perdavimo-priėmimo akto trūksta. Žodžiu, visi mano dokumentai depresijos archyve, netikit-perskaitykit. Nusprendė ištremti vakar vakare, sakau...jokio žmogiškumo...žiema, ir šalta, vakaras, tamsu... Dar guru pasakė, kad mano pašnekovu gali būti tik Sveikas. Sakė, kad intelekto trokštantys renkasi šitam „barake“, kaip studentai pasakytų. Matot, kol suradau šitą vietą -gili naktis atėjo...Oi, tas guru, paklaidint mane norėjo, bi tik, nuviliot nuo jo ligoninės priimamojo...Sakau, gal priimkit, nors šiai nakčiai, juk žiema...Nežinau, gal guru mane įtarė kaip revoliuciją...dainuojančią? Šiaip, mėgstu tikslumą-bandžiau paklausti. Atsakymo kol kas negauta. Nepykit,jei kas -aš tik iki aušros. Matot, aš lyg ir fuksas, aš forume tik nuo lapkričio, jūs geriau pažįstat savo mokytoją, gal dar atleis? Ar turiu šansą?