Šiandien kavinėje prireikė kai ką užsirašyti. Šiandieniniame pasaulyje kalbančių - daugybė, skaitančių ar rašančių - nėra. Anksčiau kažkaip skaitėme ir rašėme žymiai mieliau ir daugiau.
Neseniai tėviškėje atradau senas, dar juodai baltas fotojuostas iš tam tikro mano gyvenimo etapo toli nuo Lietuvos. Juostas tariausi praradęs, o jos gulėjo tamsiame kampelyje ir laukė, kada bus ištrauktos į dienos šviesą.
Nuskenavau šiandien jas fotolabe ir įsirašiau į kompą. Dabar jaučiuosi kaip laiko mašinoje - netikėtai pats sau vartau dvidešimt keturių metų senumo vaizdus. Pribloškia mintis, kad atsimenu tik vardus ir daugiau nebežinau apie juos nieko: kas jie, kur dabar tie žmonės, kaip jiems sekasi?
Keistas įspūdis...