2015-05-27 15:05
As nekenciu savo mamos taip pat. Ji geria, ruko... Turi tris vaikus, taciau visi augom pas mociute. Ji manes nepasieme 14 metu is mociutes, o mazameciai mano brolis ir sese vis dar pas ja. Gyvenu su mama,ir prisiekiu Dievu, geriau man butu vaiku namai arba mirtis. Ji man trenkusi tik viena karta gyvenime, ir viskas ivyko per siuos metus. As esu 15 metu, ir nors daug kam atrodo kad as per daug viska sureiksminu del to, kad esu paaugle, klysta. As visada jauciuosi protingesne uz ja. As pasiimciau savo vaikus ir isvaziuociau i ramia vieta, auginciau juos. As atsisakyciau tokiu draugu kaip ji... Taciau matant mano mama mane vercia vemti. As jau nepakeisiu savo nuomones apie ja ir visa likusi gyvenima jos nekesiu. Taciau nenoriu, kad mano brolis ir sese taip kentetu kaip as. As esu traumuojama kas dien. Man per didele asta rupintis namais,namu darbais, mokslais, valgiu, bureliais, barniais su mama, sunimi... Man tai per didelis kruvis. Mane jau 8 menesiai kankinabaisi nemiga. Kas kart kai susipykstu su mama, vis labiau ant jos rekiu ir vis maziau ja gerbiu. Ka as kalbu, jos visai negerbiu. O kam pasipasakoti - neturiu. Tiesiog buna net kartu, kai trokstu kad ji uzsimustu, mirtu...isnyktu. Bet tai neimanoma. Esu jai dekinga uz gyvybe, bet prakeikiu uz kancias. As sulaukusi pilnametystes iseisiu is namu, isrekdama mamai tai, ka jauciu. Taciau dar man liko daug laiko. Dar sitiek nusivylimu ateity. Nebezinau, ka daryti, as vis dazniau pagalvoju, kur ir kaip man nusizudyti. As nebegaliu, draugai sako, kad as praradau humoro jausma, seima - kad nebeturiu jausmu, o mokytojai - kad nebesimokau. Net neisivaizduojat ka reiskia gyventi su tokia charakteri turincia mama. Ji padugne. Patarkit man...ka daryti?!