tarp mūsų-mergaičių ir moterų...

[gabija]

Sveiki
Antidepresantai negeriami iš gero gyvenimo ir nuo jų tikrai neatsiranda rdquo;kaifo nuotaikardquo; .Jei savaitgalius prabliaudavau ,tai dabar jau nebereikia plauti nosinių.Tik tiek.Skaitau psichologinio savęs paveikimo knygas, norisi nors kiek savo mintis nuteikti pozityviai ir negalvoti kiek liko dienų iki naujo košmaro.
Tik dabar supratau, ką jaučią mirties bausme nuteisti kaliniai.

[dr]

nuo depresantu nesvaigstama.kai kam jie padeda visai nesuzlugti.mano vienas pazistamas sirgi kraujo veziu, gydesi chemija, visokiais liaudiskais budais-badavo, gere slapima ir t. t. pasveiko.jau 10 metu yra darbingas ir viskas okey.

[Roberta]

Galvoju, kad nemoku žiūrėti į darbą tik kaip į bankomatą:) Aš nemažai atiduodu savęs,juk leidžiam čia tiek nemažai laiko, tad svarbu, kokie darbe santykiai su žmonėm, svarbu jaustis vertinamai, svarbu į darbą įdėti ir proto, ir širdies. Juk tada ir smagiau kažkaip, kai jaučiu, kad atlikau gerai. Bet kai darau penkis darbus vienu kartu, vis lekiu ir už daug ką atsakinga ir dar sulaukiu neteisingų kaltinimų-tai prarandi žmogus ir bet kokį gyvenimo džiaugsmą, tiesiog pavargsti ir tiek. Ai, bet va savaitgalis, stengsiuos su vaikais, vyru pabūti. Ryt reiks padirbėti fiziškai-tai veikia teigiamai ir kūną, ir nervus:) gero savaitgalio:)

[Roberta]

Įsivaizduoju, kaip Jums sunku, labai užjaučiu ir tikrai matau-kad esate reali ir stipri moteris. Šaunuolė, laikykitės. Kiekvienas mes savo kryžių nešam. Aš ne vėžininkė(nors kas žino) , bet rūpesčių, nervų pilna siela. Aš tai dėl darbo einu iš proto. Jaučiuos nekaip darbe. Žinau, kad dirbu daug, padarau daug, bet va....jaučiuos nevertinama. Bet, aišku, žinau, kad tai mano pačios nemokėjimas pastovėti už save. Vis tikiu, kad turi žmonės susiprasti-na, vieni kitus palaikyti, stengtis dirbti, kad viskas vyktų sklandžiai, gerbti kitus, bet, deja...Okey-puolu dirbti, laukia nemažai darbo, reiks ir namo dar neštis, matyt:(

[gabija]

Jei anksčiau skaitėte, tai aš kaip tik esu už realų problemų sprendimą.Buvo operacija, chemija, dabar žoles geriu, ryklio kremzlilių estraktą Angio Cell.Bet ,kad stogas važiuoja.Geriu antidepresantus,bet vis tiek po vakar tyrimo sukilo panika.Bandau psichologines knygas skaityti,kažkaip psichiką raminti.Nepasakyčiau , kad labai sekasi.
Na žiūri gydytojas nustebusiu žvilgsniu, kad man dar kažkaip sekasi.
Jaučiuosi mirtininku , kuris nežino bausmės įvykdymo datos.

[dr]

žinai, gal ir gerai ta savitaiga, bet jei nesprendžiamos problemos realiai, gali save įkalbinėti kiek tik nori-tai saviapgaulė

[Roberta]

Dėl tulžies puslės nebijokit, man išoperavo ją seniai, jaučiuos kaip niekur nieko.Tik dabar aš jau būčiau gudresnė-daryčiau valymą citrina ir aliejum, neskubėčiau pjautis. Jo, aš šiaip taip radau laiko pas akių gydytoją nueiti, tai va jau su akinukais sėdžiu:) o ryt bandysiu dėl stuburo lėkt.Par tuos darbus, negaliu net laiko rasti nei savo poilsiui, nei gydymuisi, nei panašiai, tik lekiu, tik rūpinuosi, tik dirbu.Gerai, kad Jūsų tyrimai neblogi. įsivaizduoju, kaip vis laukiat su nerimu, bet gal reiiktų labiau pasitikėti likimu, na, ištisai negalvoti, nors lengva tai pasakyti, o padaryti, deja, nelabai išeina.

[Roberta]

Dieve, koks oras nykus, baugu į lauką išeiti.per pietus va sukirtau didžiulį avokadą.Man labai skanu su juoda duona ir citrina.

[Roberta]

Tegu tik būna tos ponios laimingos. Tik tegu nebūna piktos, kerštingos ir nelaimingos. Man irgi bus geriau, jei bus aplink daugiau gražių ir sėkmingų žmonių, tegu tik šviečia.Tik, deja, dažna tokia ponia šviečia, bet nešildo. pasipūtusios, arogantiškos. Matyt, viduj nelaimingos, kad taip...O gražūs namai-labai fainai, aš irgi stengiuos tokius kurti-kad būtų šilta, jauku, kaip įmanoma gražiau, nes į tokius namus gera grįžti iš karo-darbo:)Tada atsikvepiu.

[Roberta]

Kažkada aš sau daugiau leisdavau-važiuodavau tai į sanatoriją, tai šiaip. Nu gerai, žinoma, bet nėra jau ten didelės laimės. Reikia kasdien po truputį džiaugtis ir tiek, nelaukti-atsipūsiu savaitgalį ar vasarą. Tiesiog kasdien skirti tam, tam ir anam savęs po truputį. Smagu, kad pasimankštinti Jums tapo jau įpročiu. Nežinau, jei tik vaikščioti po išpuoštus namus, tai gal ir per liūdna būtų, nors, žinoma, nieko gero ir kai plėšais plėšais darbe ir vakare krenti negyva. Ak, visur reikia pusiausvyros.