Šventė, kai galime žaisti

Manau, ne vienas pažįstame žmonių, kuriems, sukantis kasdienybes rate, užtenka laiko įvairiems pomėgiams. Žiūrime į juos ir stebimės: iš kur tiek laiko, jėgų ir noro? Tos pačios dvidešimt keturios valandos, tačiau jie sugeba suspėti į dailės studiją, šokių ar mėgėjų teatro repeticiją. Aišku, kad jie netaps profesionaliais šokėjais ar menininkais, ir pinigų taip neužsidirbs. Jų tikrosios profesijos dažniausiai neturi nieko bendro su jų pomėgiais. Tačiau metų metus jie renkasi į repeticijas, buria bendraminčius, dalinasi kūrybiniais džiaugsmai ir nesėkmėmis. Šalia tokiu žmonių jaučiamės kitaip, tarsi savo gera energija jie užkrėstų ir mus. Kodėl jie tokie, ką šiems keistuoliams duoda jų „žaidimai“?
 

Neatsitiktinai apie tai rašau prieškalėdiniame numeryje. Daugelis gal ir užmiršome, kad šv. Kalėdos ir Naujieji – ne tik dovanų metas. Tai ŠVENTĖ. Truputis pasakos, kuria tiki vaikai, į kuria nors trumpam sugrįžta suaugusieji... Šventė, kai galime žaisti, kurti nerealius personažus, pasijusti kitokie. Gal tokie, kokiais taip ir neišdrįsome tapti. Giedrė Strikulienė – viena iš tokių keistuolių, „žaidžianti“ renesansą.
 

Kodėl taip atsitiko, kad diplomuota bibliografė pusę savo gyvenimo atidavė prieš kelis šimtmečius egzistavusiai epochai?


Viskas prasidėjo dar 1979m , kai buvo švenčiamas Vilniaus universiteto 400 m. jubiliejus . Su universiteto šokių kolektyvu dalyvavome renginiuose. Norėta aprėpti visą universiteto istoriją, tad teko atlikti renesanso laikotarpio programą. Buvo statomos specialios choreografinės kompozicijos, siuvami rūbai. Tai buvo pirmasis suvokimas, kas tas renesansas, kas yra jo gracija, žingsniai. Teko paplušėti, bet rezultatas buvo puikus. Renesansas pasiliko mano gyvenime. Nors ir iki to laikotarpio visada puikiai jausdavausi skliautuotose erdvėse, jų didybė, rimtis, paslaptingumas suteikdavo dvasinės atgaivos, saugumo. Jaučiausi savo vietoje.
Dar prieš studijas universitete iš Klaipėdos važinėdavau į paruošiamuosius kursus sostinėje, ketinau studijuoti architektūrą. Kavinės likdavo neaplankytos, praklaidžiodavau senamiesčio gatvelėmis, gėrėdavausi statiniais, kiemeliais. Vėliau šiai veiklai įkvėpė pažintis su Jūrate Mikiškaite, Banchetto musicale įkūrėja. Ji pakvietė mane rūpintis ansamblio choreografija. Medžiagos nebuvo, rinkome pačios kaip galėjome. Dirbdama bibliotekoje, mainų programos metu iš Maskvos užsisakydavau mikrofilmų, ir taip tyrinėjome tą renesansą. Nelengva buvo, bet įdomu. Tik vėliau, šylant tarptautiniams santykiams, mums padėti atvažiuodavo choreografų iš užsienio. Daug ką darė entuziazmas, noras daryti tai, kas šildo, džiugina.
 

O kaip Jūsų pagrindinis darbas, šeima, kuriai reikėjo dėmesio. Ar nenorėjote visko mesti?


Taip, buvo laikas, kai suderinti viską buvo nelengva. Vienoje agentūroje dirbau žurnalistinį darbą, kurio laikas tapo neapibrėžtas, ir reikėjo rinktis. Nugalėjo renesansas – tai ir džiaugsmas, ir prasmė. O darbą radau kitą. Auginau dvi mergytes. Buvo nedidukė pertrauka, kol dukros buvo visai mažos. Bet, kai tik truputį ūgtelėjo, – pasičiupau jas, dar keletą kiemo vaikų, nes gyvenome senamiestyje, mažų kaimynų netrūko, ir pradėjome šokti. Kai yra noras, netrukdo nei darbai, nei vaikai. Padeda. Taip gimė Vilniaus senosios muzikos ir šokio teatras „Puelli Vilnenses“ (Vilniaus vaikai). Dabar šiame kolektyve šoka ir vaikai, ir suaugę. Smagu, kad po darbų renkasi žmonės, kurių tiesioginis užsiėmimas labai toli nuo istorijos ar choreografijos. Turime ir senjorų, kuriais labai džiaugiamės.


Ir išties, stebėdamas Giedrės vedamą repeticiją, supranti, jog žmonės čia susirenka todėl, kad jiems patinka. Aišku, apšilimo pratimus septynmečiui lengviau padaryti nei šešiasdešimties metų senjorui, bet pastarasis vertas didesnio pagyrimo. O kai prasideda šokiai – atrodo, šurmuliuoja tikras pilies kiemas. Niekas nedejuoja, kad karšta ar pavargo. Jiems tiesio smagu.
 

Kaip manote, ką žmonėms duoda toks šokis-žaidimas? Juk tokiu žingsneliu nepasinaudosi nei restorane šokdamas, nei klube besilinksmindamas. Rūbai taip pat nemažai kainuoja.


Žmonės keičiasi. Prasiplečia jų akiratis. Vaikai užauga įdomesni. Jau yra karta, kurie atėjo šešerių metukų ir paliko ansamblį išvažiuodami studijuoti. Jie sako, kad veikla „Puelli Vilnenses“ jiems kaip briliantas gyvenimo karūnoje. Tie visi buvę kiemo berniūkščiai suprato, ką reiškia reveransas, pagarba moteriai, nors iš pradžių tai buvo juokinga. Suprato, ką reiškia tyla užkulisiuose, nes daug koncertavome bažnyčiose. Mergaitėms tai ir elegancijos, ir estetikos mokyklėlė. Jos juk visos nori būti gražios. Išsiugdo dvasinis kilnumas, orumas, atsakomybė. Tai dabar retos savybės. Suaugusieji pasijunta tarsi papuolę į visai kitą erdvę, galintys pailsėti nuo to amžino skubėjimo, įtampos. Daug duoda jau pats buvimas scenoje, sugebėjimas priimti dėmesį. Tapome tarsi bendruomenė. Pats renesansinis šokis – bendruomenės šokis. Jį šoko visi: ir jauni, ir seni, ir maži, ir raiši, ir turtingi, ir vargšai. Šokdami žmonės džiaugėsi. Tą bandome sukurti ir mes. Kai žmogus pats džiaugiasi, tai ir kiti į jį žiūrėdami laimingi. Šokis – kaip žaidimas. Viskas, ką darome scenoje, viešumoje skatina nugalėti kompleksus, vidines baimes. Įdomu stebėti, kaip pasikeičia suaugę žmonės. Juose tarsi prabunda vaikai. Juk jei mumyse dar gyvena vaikas, tai dar galime džiaugtis. Ir tai didelė vertybė.
Beveik visuose pasirodymuose Giedrė dalyvauja su ilgamečiu šokio partneriu Vytautu Šinkūnu. Impozantiškai atrodantis vyras ne veltui kolektyvo mažųjų tituluojamas karaliumi. Pamatęs, kaip jis atlieka įmantrius renesansinio ar baroko šokio žingsnelius, išlaikydamas būtiną to meto eleganciją ir didybę, jam pavydėtų ne vienas aktorius. Po grakščiais judesiais ir aristokratišku atsainumu slepiasi daug valandų darbo ir pralieto prakaito. O, nutilus muzikai, sukabinus puošnius XVI a. rūbus, prieš mus stovi šiltai bendraujantis matematikas, istorinius šokius pamėgęs taip pat nuo universiteto laikų.
 

Kodėl tiek laiko ir jėgų skiriate šiai veiklai? Juk dabar tokia pasiūla kaip praleisti laiką, tik jo turėk.


Jei daugiau nieko nemoki, tai neturi ką daryti, juokiasi Vytautas. Įsisukau į šią veiklą ir negaliu ištrūkti, nors vis žadu pabėgti, bet nepavyksta. Tai puiki proga pajudėti, kol leidžia sveikata. Po universiteto buvo pertraukėlė, bet Giedrės dėka vėl susibūrėme. Matyt, ir kažkokia trauka yra. Nepatraukė manęs sportas ar kita veikla. Tiesą sakant, šokant tenka patiri didelius fizinius krūvius, tad papildomų užsiėmimų nereikia. Mėgstu knygas, gerus filmus pažiūrėti kai lieka laiko. Kartais pagalvoju – ko mes į ta sceną lendam? Čia, matyt, jau kaip narkotikai – tikrai stipri trauka. Gal taip įdomiau gyventi. Ir stengiesi tą vaidmenį atlikti kuo geriau, kaip įsivaizduoji, kad turėtų būti. Ne vien tik techniškai, bet kad būtų „gyvas“ personažas. Norisi pasidalinti su žiūrovu, kad būtų visiems įdomu.
 

Ką daryti žmonėms, kurie nedrįsta išbandyti kažką naujo?


Būtinai reikia pamėginti. Aišku yra tokių, kurie jau nuo dvidešimties gulėjo ant sofutės, tai jie ir gulės. Bet tie, kas nori gyventi įdomiau būtinai turi bandyti naujoves. Tai naudinga ir sveikatai.
Bandyti būtinai reikia, antrina savo kolegai Giedrė: „Reikia kuo daugiau judėti. Tai ir sveikata ir energija. Judesio formos gali būti įvairios, bet man gražiausias šokis. Skaitytojams palinkėčiau nebijoti šokti, kad ir nemokate jokių žingsnelių. Gražiausias šokis toks, kuris sklinda iš vidaus, be jokių schemų. Tai žmogaus kūryba, o kuriantis žmogus, nesvarbu, ką jis veiktų – ar vaidintų, ar muzikuotų, ar šoktų, visada gražus.“
Artėja šv. Kalėdos, greit sutiksime ir Naujuosius metus. Gal rengiant pobūvius su giminaičiais, draugais ar bendradarbiais neverta apsiriboti dovanomis ir vaišių stalu? Jie tikriausiai gali būti ir kuklesni. O šventinę nuotaiką pavyktų sukurti pasitelkiant truputį fantazijos ir vaikiškumo. Kaukių balius su šokiais? Puiku, bet gali būti ir linksmas stalo žaidimų vakaras su šventiniais fantais, muzikuojančių draugų vakarėlis ar teatralizuotas kalėdinių pasakų skaitymas, kurį jūsų vaikai prisimins visą gyvenimą. Kas žino, gal noras trumpam pasijusti kitoje realybėje pas jus pasiliks ilgesniam laikotarpiui, atverdamas naujos veiklos ir kūrybos galimybes, praskaidrindamas gyvenimą.
Įdomių švenčių!

 

Susiję straipsniai

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai