Emigracija: sotesnės duonos paieškos ar bėgimas nuo savęs?

Psichologinė pagalba internetu – jau seniai nėra jokia naujiena mums, Lietuvoje gyvenantiems. Ne vienas ja esame pasinaudoję arba galbūt dar pasinaudosime. Tačiau tiems, kurie dėl įvairių priežasčių buvo priversti rinktis emigranto duoną, laiku internetu suteikta psichologinė pagalba įgyja visai kitokią prasmę. Kartais tokia konsultacija gali būti vienintelė iš Lietuvos ištiesta pagalbos ranka, kuri gali padėti priimti teisingus sprendimus ir išvengti bėdų. Apie psichologines emigrantų problemas kalbamės su Psichologinių konsultacijų ir krizių įveikimo centro „Gera būsena“ vadove projekto „Psichologinė pagalba emigracijos paliestiems žmonėms www.psyvirtual.lt“ viena iš kūrėjų, psichologe-psichoterapeute Vilma Kuzmiene.

Ar emigracija turi tik ekonominę priežastį, ar ji yra kur kas gilesnių problemų socialinė išraiška?

Psichologai emigraciją dažnai įvardija kaip žmogaus pabėgimą nuo vienokių arba kitokių problemų arba tiesiog nuo savęs. Net statistiniai duomenys byloja, kad apie 40 proc. emigrantų iš Lietuvos išvyksta su tam tikromis psichologinėmis problemomis. Kai kurie išvykėliai dar savo gimtinėje buvo lankęsi pas psichologą arba pas psichiatrą, išgyveno depresines nuotaikas. Kai kurie iš jų net neslepia manę, kad išvykimas į kitą šalį padės išspręsti jų emocines bėdas. Tačiau nusivylimui nebuvo ribų, kai jie suvokė, kad išsivežė savo problemas kartu su savimi, ir jas būtina spręsti, kad jos netrukdytų toliau gyventi.

Taigi, nėra visai teisinga teigti, kad emigracija pirmiausia turi ekonominį atspalvį, mat žmonės išvyksta nebesudurdami galo su galu savo gimtinėje ir yra priversti ieškoti skalsesnės duonos kąsnio svetur. Žinoma, uždirbti daugiau pinigų – tai reiškia gyventi oriai, išlaikyti savo savivertę nepažeistą. Tačiau paradoksalu, kad dauguma Lietuvos emigrantų išvyksta svetur susidurdami su būtent žemos savivertės problema, kuri išlieka ir gyvenant bei dirbant užsienyje.

Su kokiomis psichologinėmis problemomis dažniausiai susiduria iš Lietuvos emigravę mūsų tautiečiai?

Pagal problemų spektrą pirmoje vietoje tvirtai savo pozicijų neužleidžia emocinės emigrantų problemos: depresinė nuotaika, nerimas, įtampa, liūdesys, pyktis, suicidiniai ketinimai ir pan. Kai kurie žmonės baiminasi, kad emigracijoje prarado darbą ir neturi pinigų grįžti į Lietuvą. Kitos moterys išgyvena, kad užsienyje susilaukė vaikelio, bet jas paliko sutuoktinis. Yra net tokių, kurie bijo grįžti į savo tėvynę dėl labai priaugto svorio, nes jų draugai ir artimieji iš jų pasišaipys.

Toliau psichologinių problemų eilėje – bendravimo problemos. Vienos iš tokių – poros santykiai, pvz., kai, išvykus į užsienį vienai pusei, išyra poros santykiai; vienas myli, o kito jausmai jau atšalę; svetimoje šalyje sunku susirasti antrą pusę ir t.t.

Tarp bendravimo problemų, su kuriomis susiduria emigrantai, yra jų bendravimas su draugais ir artimaisiais, o tiksliau – priverstinė situacija, kai išvykęs iš savo šalies lieki be draugų ir artimųjų. Taip pat problemų iškyla bandant susidraugauti su emigrantą priėmusios šalies vietiniais gyventojais (kaimynais).

Ne mažiau svarbios emigrantų problemos – komplikuoti santykiai darbe ir su darbdaviais, nesvarbu, kur dirbtų atvykėlis – ar kvalifikuotą gerai apmokamą darbą, ar pagalbiniu darbininku popieriaus fabrike arba braškių plantacijose. Šiuo atveju emigrantai neretai susiduria su darbdavio nesąžiningumu ar kitomis žmogų išnaudojančiomis manipuliacijomis (darbas naktimis, per mažas valandinis atlygis, prastos darbo sąlygos).

Išvykę lietuviai kitoje šalyje patiria įvairių fobijų ir panikos priepuolių. Taip gali būti dėl užsitęsusios adaptacijos emigracijoje, dėl artimųjų elgesio su išvykusiuoju, kaltės jausmo, kad teko išvykti.

Kokio amžiaus emigrantai dažniausiai susiduria su psichologinėmis problemomis būdami toli nuo namų?

Psichologų pagalbos internetu dažniausiai ieško 26–45 metų lietuvių emigrantai iš įvairių užsienio šalių. Tačiau tarp ieškančiųjų psichologo patarimo neretai pasitaiko ir paauglių, kurie į užsienį emigravo priverstinai, nes išvyko jų šeima. Pagalbos ieško ir vyresni emigrantai, sulaukę 54–56 metų.

Gal yra žinoma, kokiose užsienio šalyse gyvenantys lietuviai dažniausiai susiduria su psichologinėmis problemomis?

Pastaruoju metu gerokai padaugėjo pagalbos šauksmų iš Šiaurės regiono šalių Danijos, Norvegijos ir Švedijos – šalių, kurių kalbą išmokti nėra taip paprasta, kaip mums gana įprastą anglų arba vokiečių. Ten nuvykę lietuviai dažnai priversti mokytis vietinę kalbą, kad galėtų įsidarbinti. Ir jau vien sudėtingos kalbos mokymasis sukelia emigrantams stresą ir įtampą. O ką jau kalbėti apie socialinę integraciją į jau minėtas šalis, kurių ne tik tautinis mentalitetas, bet ir kultūrinės tradicijos dažnam lietuviui gali būti sunkiai suprantami.

Taip pat psichologų pagalbos prireikia ir Didžiojoje Britanijoje bei Airijoje gyvenantiems ir dirbantiems lietuviams. Kur kas mažiau mūsų tautiečių pagalbos ieško gyvendami Ispanijoje, Vokietijoje arba Austrijoje.

Emigracijoje lietuviai itin retai susiranda bičiulių ar draugų tarp vietinių gyventojų. Paprastai mūsų emigravusių tautiečių draugais tampa tokie patys emigrantai iš Lietuvos arba kitų šalių.

Kiek laiko psichologinės pagalbos ieškantys lietuvių emigrantai jau būna pragyvenę užsienyje?

Kai pradėjome šį pagalbos emigrantams projektą, manėme, kad daugiausiai pagalbos prireiks pirmus metus užsienyje gyvenantiems emigrantams, kurie pirmiausia susidurs su integracijos į visuomenę arba pritapimo prie kitokių žmonių problema. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad pagrindinis kontingentas yra sudarytas iš emigrantų, kurie užsienyje gyvena ir dirba trejus metus ir ilgiau. Pirmiausia tokie atvykėliai iš Lietuvos susiranda nuolatinį gyvenamąjį būstą, stabiliai įsidarbina, išmoksta vietinę kalbą, emigrantų vaikai pradeda lankyti darželius ir mokyklas. Štai tada, kai viskas lyg ir atrodytų stojo į savo vietas, tam tikras socialinis-kultūrinis šokas pasiveja atvykėlius. Pradedama galvoti apie tautinės tapatybės klausimus, neišvengiamai susiduriama su vienatve (vienišas svetimoje šalyje).

Su kokiomis psichologinėmis problemomis susiduria emigrantų artimieji?

Be abejonės, problemų neišvengia ir emigrantų artimieji. Viena problemų grupė apima emigrantų bendravimą su Lietuvoje likusiais artimaisiais ir draugais. Išvykusieji išgyvena, kad vis mažiau dėmesio skiria bendravimui su likusiais gimtinėje. Kitą problemų grupę sudaro Lietuvoje likusių emigranto artimųjų nepasitenkinimas ir nuoskaudos dėl išvežtų anūkų, išvykusių vaikų ir panašių situacijų. Toks bendravimas yra itin nemalonus emigrantui, nes dažnai yra smerkiančio ir priekaištaujančio pobūdžio iš jo artimųjų pusės. Apskritai daugelis emigrantų išvyksta į užsienio šalį su tam tikru kartėlio jausmu širdyje, išlydėti skaudžių artimųjų priekaištų, nenoro išleisti juos į kitą šalį. Pastebimai dažniau dėl ilgalaikės emigracijos nutrūksta šeimoje gyvenusios poros santykiai dėl to, kad vienas iš sutuoktinių išvyko dirbti į užsienį.

Tikriausiai dėl tėvų emigracijos labiausiai nukenčia vaikai?

Vaikai, tėvų emigrantų palikti seneliams ir kitiems artimiesiems Lietuvoje, bet kokiu atveju jaučiasi blogai, jie tiesiog ir jaučiasi palikti pačių artimiausių žmonių. Ir jų širdies skausmo negali nuslopinti jokie pasiteisinimai ir paaiškinimai. Net psichologams yra labai sunku dirbti su tokiais emigrantų paliktais vaikais.

O kaip jaučiasi vaikai, kurie kartu su tėvais išvyksta į užsienį?

Tiek, kiek mums, psichologams, teko konsultuoti su tėvais emigravusius vaikus, kai kurie jų ne jaučiasi ne ką geriau nei vaikai, palikti emigrantų Lietuvoje. Vaikai šiuo atveju taip pat patiria prievartą, nes daugelis iš jų tėvynėje turėjo palikti ne tik brangius artimus žmones (pvz., senelius), draugus, bet ir buvo priversti išvykti iš šalies, nors to ir nenorėjo. Jie tiesiog neturėjo kito pasirinkimo. Todėl yra buvęs ne vienas atvejis, kai vaikas iš užsienio buvo grąžintas į Lietuvą, nes užsienyje tiesiog nesugebėjo pritapti. Tokie vaikai ir vėliau ateityje patiria psichologinių bendravimo ir prisitaikymo problemų. Todėl su vaikais emigravę tėvai turėtų žinoti, kad, norint užtikrinti vaikui saugumą, svetimoje šalyje reikės padėti jam adaptuotis, skirti daugiau savo laiko ir dėmesio, daugiau bendrauti.

Emigranto atmintinė

·         Visos vidinės psichologinės problemos, su kuriomis teko susidurti Lietuvoje, niekur nedings ir emigravus į kitą užsienio šalį. Todėl jas reikia stengtis išspręsti dar būnant tėvynėje.

·         Reikia skirti sau pakankamai laiko adaptuojantis svetimoje visuomenėje. Nereikia naiviai tikėtis, kad viskas įvyks staiga: vieną dieną tikrai neatsibusite jau mokėdamas daniškai arba per vieną dieną nesusirasite pageidaujamo darbo arba patogaus būsto.

·         Emigruojant į užsienį vertėtų turėti konkretų tikslą, dėl ko ten vykstate. Tai gali būti visai paprastas tikslas – užsidirbti pinigų studijoms arba namui įsigyti. Turint aiškų tikslą lengviau ištverti ir pačią emigraciją.

·         Nereikia bijoti laikinai atsiriboti nuo Lietuvoje likusių tėvų, sutuoktinių kontrolės, nuo nelaimingos meilės ir kitų slegiančių ir įtampą keliančių reiškinių. Stenkitės į viską žvelgti pozityviai