Augalai prie namų – ir grožis, ir sveikata

Ką gi, pradėkime nuo gyvatvorės – tai pirmiausia, į ką atkreipiame dėmesį. Tačiau paprastai tai būna tvirta tvora ar tiesiog tinklas, o geriausiu atveju – tujų siena. Ar gali būti didesnis pasirinkimas, o gal yra tinkamų gyvatvorėms augalų, kurie būtų ir naudingi mūsų sveikatai?

Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad visi augalai naudingi sveikatai – jie gamina mums būtiną deguonį, grynina ir švarina orą, slopina triukšmą, gerina nuotaiką, ramina ir guodžia. Bet tiesa, kad kai kurie dar teikia ir labiau apčiuopiamą, materialią naudą. Tarp gyvatvorėms tinkamų medžių ir krūmų yra nemažai maistinių ir vaistinių.
Jei norime, kad gyvatvorė būtų aukšta, puikiai tiks putinai, lazdynai, medlievos, šeivamedžiai, netgi gudobelės ar slyvos. Vidutinio aukščio gyvatvorei galima rinktis erškėčius, valgomuosius sausmedžius, aronijas, serbentus, gražiuosius svarainius, o žemoms tinka kamčiatkinis sausmedis, japoninis svarainis.
O kaip dėl vijoklinių augalų, nemažai žmonių jais mėgsta apauginti atokesnių pastatų sienas?

Vijokliniai augalai, arba lianos, – tikrai puikus pasirinkimas, ypač vedančios vaistingus, vitaminingus ir skanius vaisius. Įrengus tinkamas atramines konstrukcijas (medines ar metalines groteles, ažūrinę tvorą, ištemptas vielas ir panašiai), iš šių lianų galima sukurti ir įvairaus aukščio bei formos gyvatvores, ir sieneles bei pavėsines.
Pavyzdžiui, vynmedis, nors dažniausiai vynuoges perkame parduotuvėse, bet yra ir gerų lietuviškų vynmedžių veislių. Juos augindami laimėtume dvigubai: greta malonumo valgyti savo sodo vaisius žinotume, kad uogos švarios, neužterštos chemikalais ar trąšų pertekliumi. Tiesa, net ir šis žinojimas neatleidžia nuo būtinybės kruopščiai plauti visas savo sodo gėrybes!
O kaip dėl citrinvyčio? Teko girdėti, kad šis vijoklinis augalas taip pat labai naudingas?

Citrinvyčių vaisiai, Kinijoje vadinami penkių skonių uoga, nuo seno garsėja tonizuojamuoju ir stimuliuojamuoju poveikiu. Vietinėje medicinoje jais gydoma gera dešimtis įvairių ligų, Rytų keliautojai ir medžiotojai pasiima saują džiovintų uogų į sunkias, ilgas keliones. Jaunos šakelės ir lapai tinka skaniai, citrinomis kvepiančiai ir švelniai stimuliuojančiai arbatai gaminti.
Kas labiausiai tiktų mūsų klimatui?
Lietuvos sodininkams labiausiai rekomenduočiau auginti kivių giminaites aktinidijas, ypač margalapę, kuri yra puošni, gali augti pavėsyje, retai apšąla ir gausiai dera. Aktinidijų uogos labai vitaminingos, kvapios, skanios tiek šviežios, tiek perdirbtos. Jas galima trinti su cukrumi, virti, džiovinti, netgi gaminti aktinidijų vyną. Aktinidijų reikėtų sodinti dvi ar daugiau – vieną su kuokeliniais („vyriškais“) žiedais ir vieną ar kelias su piesteliniais („moteriškais“), nors yra ir veislių su dvilyčiais žiedais, iš kurių užsimezga vaisiai ir teturint vieną augalą.
Kada ir kaip reikėtų šiuos augalus sodinti?
Visi minėti augalai Lietuvoje auga neblogai, nors kai kurie jų (šeivamedžiai, vynmedžiai, citrinvyčiai) šaltesnėmis žiemomis kartais apšąla. Sodinami rudenį, krintant lapams (spalio mėnesį), arba pavasarį prieš pumpurų sprogimą (balandį). Jautresnius šalčiams medelius ir krūmus geriau sodinti pavasarį. Vazonuose išaugintus sodinukus galima sodinti bet kada, išskyrus intensyviausio augimo laikotarpį – antrąją gegužės pusę, birželį. Pasodinus būtina palaistyti. Pirmaisiais metais po sodinimo reikėtų laistyti, kai tik dirva išdžiūsta, o vėliau pakanka gausiai palieti tik per sausras.
Kaip patartumėte prižiūrėti?
Vešliau augs kiekvieną pavasarį kompleksinėmis trąšomis ar mėšlu tręšiami augalai, ypač jei dirva lengva, smėlinga. Cheminių insekticidų ir fungicidų sodyboje geriau nenaudoti. Auginant ne po daug vienos rūšies augalų, kenkėjai bei ligos nelabai ir puola, o gintis nuo jų galima stipriu šalto vandens dušu, žaliojo muilo tirpalu, tabako, pomidorų, bulvienojų nuovirais ir kitomis natūraliomis priemonėmis.
Ką gi, manau, kad gyvatvorę tikrai padėjote išsirinkti, o kokių dar rekomenduotumėte augalų, kad ne tik puoštų, bet ir būtų naudingi?

Ne tik gyvatvorėje, bet ir dekoratyviniuose sodybos želdiniuose galima suderinti grožį su nauda. Be jau minėtų gyvatvorėms tinkamų vaistingųjų ir valgomųjų medelių, krūmų ir lianų, tiktų pasisodinti ir kitų liaudies medicinoje vertinamų augalų. Tai spygliuočiai – kadagiai, pušys, eglės, kėniai (naikina ore esančius kenksmingus mikroorganizmus, o nuovirai ir antpilai tinka organizmo stiprinimui, odos ligoms, virškinimo sutrikimams gydyti), ievos (žydėjimo metu naikina kenksmingus mikroorganizmus, stiprina imuninę sistemą, vaisių nuovirais gydomi virškinimo sutrikimai, ypač infekcinės kilmės), paprastasis diemedis (pelyno giminaitis, vartojamas maistui skaninti, virškinimui pagerinti), graikinis ir juodasis riešutmedis (lapų ir neprinokusių riešutų nuovirai dezinfekuoja, gydo odos ligas, virškinimo sutrikimus ir netgi diabetą, ką ir bekalbėti apie skanius riešutus), paprastasis kaštonas (gydo reumatą, venų išsiplėtimą, tromboflebitą), dygliuotasis šaltalankis (labai vitaminingas, o iš sėklų gaunamas aliejus puikiai gydo žaizdas). Visus sunku ir išvardinti.

Sodybose visada mėgstami kvapieji augalai. Jie ramina, gerina nuotaiką, sumažina stresą ir galvos skausmus, stiprina imunitetą, didina darbingumą. Reikėtų žinoti, kad žydinčių alyvų kvapas šiek tiek didina kraujospūdį, o jazminų – mažina.
O jei sodyboje yra ir vandens telkinys?
Jei sodyboje yra tvenkinys ar upeliukas – jo pakrantėse gerai augs ajerai, vingiorykštės, vandeninės mėtos. Nedaug kas žino, kad ajerai – ne tik vaistinis (slopina uždegimus, ramina, gerina virškinimą) ir kosmetinis (stabdo plaukų slinkimą, skatina augimą), bet ir prieskoninis augalas (šviežiais arba džiovintais lapais ir šakniastiebiais galima skaninti sriubas, padažus, salotas, blynus, girą).
Vingiorykštės preparatai gydo peršalimo ligas ne ką prasčiau už aspiriną, padeda esant padidėjusiam skrandžio rūgštingumui, o jauni lapai tinka paskaninti salotoms, sriuboms, troškiniams. Vandeninės mėtos, kaip ir sausumoje augančios jų giminaitės – puikios savito skonio „arbatžolės“, salotų, daržovių, varškės patiekalų prieskoniai, taip pat ir vaistažolės.
Atskirai norėčiau paklausti apie šeivamedį. Teko girdėti, kad jis taip pat labai naudingas mūsų sveikatai?

Botanikai vis nesutaria, ar šeivamedis pas mus yra savaiminis, ar svetimžemis krūmas, bet niekas neginčija, kad Lietuvoje jis auga jau keli šimtmečiai. Buvo tikima, kad šeivamedis yra dievo Puškaičio buveinė, o po juo gyvena šio dievo globojami kaukai (barstukai, bezdukai). Šeivamedžio žiedai, vaisiai ir žievė padeda peršalus, sergant reumatu, stiprina imunitetą. Kai kurių tyrimų duomenys rodo ir šeivamedžio preparatų efektyvumą nuo virusinių ligų – nuo gripo iki AIDS. Sunokę vaisiai tinka sultims ir uogienėms, o žaliais galima apsinuodyti.
O kaip dėl ginkmedžio? Atrodo, ir šis stebuklingas vaistas gali augti visai prie namų...

Ginkmedis – viena seniausių medžių rūšių. Ginkmedžiai vešėjo Žemėje (ir dabartinės Lietuvos teritorijoje) dar tada, kai nė dinozaurų nebuvo. Šie atsirado, milijonus metų klestėjo ir galop išnyko, o ginkmedžiai išliko iki šių dienų. Kinijoje jie vartojami vaistams jau keli tūkstančiai metų, o Vakarų medicina atrado ginkmedžius praėjusį šimtmetį. Ginkmedžiai visai neblogai auga ir Lietuvoje, tik nedera. Vaistams galima naudoti jų lapus, nuskintus rudenį prieš pat krintant arba surinktus nukritusius. Lapų arbata ir antpilas gerina smegenų kraujotaką, ypač vyresnio amžiaus žmonėms.
Turbūt neįsivaizduojame jokio sodelio be gėlyno, turbūt ir čia galima suderinti grožį su nauda sveikatai?
Daugelis kvapiųjų, prieskoninių ir vaistinių žolelių – kuklūs, į akis nekrintantys žolynai, tad ir auginami kur nors daržo kampe. Bet ne visi... rausvažiedė ežiuolė, pavasarinė raktažolė, laiškinis ir meškinis česnakas, paprastoji trūkažolė, pievinis ir vaistinis šalavijai, tikroji levanda, žalioji rūta, na ir kuklūs, dailūs čiobreliai, kurių yra išvesta ir geltonlapių, ir margalapių, ir citrinomis kvepiančių veislių.
Subtiliais baltais žiedais pasipuošusios juodgrūdės, tarsi liepsnojančios oranžinės medetkos, nasturtės ir serenčiai – vienamečiai dekoratyvūs, prieskoniniai ir vaistiniai augalai. Jie sėjami kovo mėnesį į dėžutes patalpoje arba gegužės mėnesį į dirvą. Mugėse, sodininkų parduotuvėse, pas gėlių ir vaistažolių augintojus galima įsigyti ir jau paūgėjusių daigelių. O ryškios, puošnios daugiametės vaistingos bei prieskoninės gėlės – tai daržinis krokas. Jo purkos – tai garsusis šafranas!
Na, šio brangaus prieskonio pavadinimą žino daugelis, bet niekada nekilo mintis, kad jo galima užsiauginti savo gėlynėlyje...

Taip, tai tas pats šafranas, suteikiantis patiekalams ryškią geltoną spalvą. Vartojamas taip pat medicinoje ir parfumerijoje. Ir nors tai paprasčiausias daržinis krokas, užsiauginti jo nėra taip paprasta. Siūlelio formos tikrojo kroko žiedų purkos sveria tik po 10 miligramų. Vienam kilogramui šafrano žaliavos reikia apie 150–200 tūkstančių žiedų. O sąlygos Lietuvoje augti jam nėra labai tinkamos, per daug drėgmės, todėl pūva, trūksta saulės, blogai dauginasi.
O kokia vieta labiausiai tiktų prieskoniniams augalams auginti?

Daugelį vaistinių ir prieskoninių žolynų galima auginti kad ir įvairiose gėlinėse. Nereikėtų apsiriboti nuobodžiai vienodais vazonais, galima panaudoti ir prakiurusį cinkuotą kibirą, ir vaikų sulaužyto žaislinio automobilio kėbulą, ir netgi seną kaliošą... Geriausia tinka ne per daug sudėtingos formos, bent kelių litrų talpos indai. Jie būtinai turi turėti kelias angas dugne vandens pertekliui nutekėti. Pripildomi laidžios, purios derlingos dirvos (tinka sodininkystės parduotuvės parduodami mišiniai). Tokiuose induose galima auginti daugelį vaistinių ir prieskoninių žolių: bazilikus, melisas, levandas, šalavijus, juozažoles, raudonėlius, nasturtes, rozmarinus, mėtas, vaistines ramunes, serenčius, peletrūnus, čiobrelius. Dirva induose greitai išdžiūsta ir perkaista, todėl reikėtų juos laikyti daliniame pavėsyje, dažnai laistyti, o žiemai įnešti į šaltą patalpą.