Dismorfinis kūno sutrikimas (DSM-IV); TLK-10 – hipochondrijos variantas (F 45.2)

Pagrindiniai šio sutrikimo požymiai – susirūpinimas įsivaizduojamu išvaizdos defektu (arba pernelyg didelis susirūpinimas esama fizine anomalija), sutrikusios socialinės funkcijos, sumažėjęs darbingumas.

Dismorfinio kūno sutrikimo diagnostikos kriterijai

  • Susirūpinimas įsivaizduojamu išvaizdos defektu, pernelyg didelis susirūpinimas nedidele fizine anomalija.

  • Distresas ar sutrikusios socialinės veiklos ar kitų svarbių sričių funkcijos, sumažėjęs darbingumas.

  • Susirūpinimas savo išvaizda nėra kito psichikos sutrikimo simptomas (t. y. nepasitenkinimas savo kūno forma sergant anoreksija).

Šis sutrikimas dažniausiai būna paaugliams ir jauniems žmonėms, jo paplitimas nežinomas, manoma, kad juo serga 2 % asmenų, besikreipiančių kosmetinės chirurginės korekcijos, 1 % visų gyventojų. Moterims šis sutrikimas gerokai dažnesnis negu vyrams. Dėl dismorfinio kūno sutrikimo pacientai pirmiausia kreipiasi į plastinės chirurgijos gydytojus, dermatologus, vidaus ligų specialistus. Dauguma pacientų būna susirūpinę daugiau negu viena kūno dalimi. Susirūpinimas kūno „defektu“ gali būti labai „kankinantis“, išlikti visą gyvenimą ir stipriai riboti darbingumą bei socialines funkcijas. Dažniausiai pacientai esti nepatenkinti savo nosimi, ausimis, veido forma ar lytiniais organais. Dažnai jie skundžiasi padidėjusiu ar per mažu kūno plaukuotumu, odos dėmėmis. Tokie žmonės stebi save veidrodyje ar reguliariai matuoja kūną. Dėmesio centre gali būti kiekviena kūno dalis – lytiniai organai, šlaunys, galūnės, pečiai ir kt. Europos ir Japonijos literatūroje dismorfinis kūno sutrikimas priskiriamas dismorfofobijai ir diagnozuojama monosimptominė hipochondrinė psichozė. Kartais nelengva nustatyti ribą tarp kliedesių ir neurozės. Su šiuo sutrikimu gali būti kitų psichikos sutrikimų – didžioji depresija, bipolinis sutrikimas, distimija, obsesinis-kompulsinis sutrikimas. Taip pat reikia nepamiršti ir somatinių ligų (endokrininių, smegenų naviko), kurios gali pasireikšti somatinio pobūdžio kliedesiais. Sutrikimo eiga dažnai yra lėtinė, retai būna visiška remisija. Gydymo taktika panaši į kitų somatoforminių sutrikimų. Iš psichoterapijos būdų efektyviausia yra kognityvioji-biheviorinė terapija.

Gydymas. Gydymas neuroleptikais ir tricikliais antidepresantais neefektyvus, išskyrus atvejus, kai kartu su dismorfiniu kūno sutrikimu nustatoma depresija, nerimo sutrikimas. Neuroleptikai (pimozidas) efektyvūs tik somatiniams kliedesiams gydyti. Vilties teikia dismorfinio kūno sutrikimo gydymas SSR inhibitoriais ir klomipraminu, kurie būna efektyvūs daugiau kaip 50 % atvejų. Kaip ir gydant hipochondriją, rekomenduojamos didesnės negu gydant depresijas SSR inhibitorių dozės (pvz., fluoksetino 60–80 mg). Gydymo efektyvumas didėja šios grupės preparatus derinant su serotonergiškai veikiančiu buspironu. Mažai naudos būna pridėjus vaistų nuo epilepsijos ir benzodiazepinų.

 

Klinikinė neurologija. Antrasis pataisytas ir papildytas leidimas/ Budrys V. – Vilnius: UAB „Vaistų žinios“, 2009. - 990 p.

Skaitomiausi straipsniai

Mūsų draugai